Kodėl nesijaučiame savo valstybės šeimininkais?(14)

Diskusijos šia tema su teisininku, Lietuvos žmogaus teisių asociacijos vadovu Vytautu Budniku klausykitės „Laisvosios bangos“ radijo pokalbiuose apie ateities Lietuvą, gegužės 30 d., penktadienį, 21 valandą.

Gegužės pradžioje keliasdešimt žinomų Lietuvos mokslo, meno ir visuomenės veikėjų, signatarų, akademikų ir Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narių kartu su šalies nevyriausybinėmis organizacijomis paskelbė viešą laišką, aptariantį tautos dvasinę padėtį ir kviečiantį visuomenę telkimuisi, o valstybės valdžią – prisiminti savo pamatines prievoles ir įsipareigojimus šalies suverenui.

Išplatintame kreipimesi Lietuvos intelektualai atkreipė dėmesį net tik į žmonių tarpusavio santykių dvasinę būklę, bet taip pat įvardino ir konkrečius siūlymus, kokios permainos būtų reikalingiausios šiandieninei Lietuvai. Tarp jų buvo paminėtas ir siekis užtikrinti tiesioginės demokratijos galimybes ir visų piliečių dalyvavimą valstybės valdyme.

Šis siūlymas iš tiesų yra aktualus šalyje, kurioje karts nuo karto pasigirsta teiginiai, jog atkūrus Nepriklausomybę reali demokratija taip ir neišsivystė – liko tik jos fasadas, kuris egzistavo dar sovietmečio pabaigoje. Visiška tiesa, kad šiandien Lietuvoje turime mišrią atstovaujamosios ir dalyvaujamosios demokratijos sistemą įtvirtintą Konstitucijoje.

Tačiau galima konstatuoti, kad mažėjantis gyventojų domėjimasis valstybiniais reikalais, menkstantis piliečių aktyvumas bei didžiulis nepasitikėjimas teismais, partijomis bei Seimu rodo, jog piliečiai nėra patenkinti esama situacija. Kai nestokodamas ironijos teigia, kad Lietuva yra „nepriklausoma“ tik ta prasme, kad čia niekas nepriklauso nuo jos piliečių.

Ši ironija nėra laužta iš piršto ir turi realų pagrindą. Mat Iki šiol beveik visos į tiesioginės demokratijos ir piliečių dalyvavimo valstybės valdyme išplėtimą orientuotos reformos įstrigusios vietoje.

Susidaro įspūdis, kad Lietuvos partijos ir politinis elitas nėra suinteresuoti konkuruoti su nepartiniais ir piliečių siūlomais kandidatais. Nuolatos kartojama, kad partijų buvimas yra būtina demokratijos sąlyga, tačiau čia pat skubama bauginti, kad leidus piliečių susivienijimams dalyvauti rinkimuose lygiomis teisėmis su partijomis šalis nugrimztų į chaosą.

Tokia pozicija dažnai argumentuojama tik tuo, kad mūsų demokratija yra dar pernelyg jauna. Tačiau tai nebūtinai reiškia, jog žmonės nėra pakankamai politiškai sąmoningi, kad gebėtų atsakingai dalyvauti valstybės gyvenime ir priiminėti išmintingus politinius sprendimus.

Vakarų valstybėse sistemos leidžiančios piliečiam tiesiogiai įsitraukti į valstybės valdymą veikia jau ne vienerius metus ir pasiteisina. Pavyzdžiui, Suomijoje, šalyje kurios demokratiškumu niekas neabejoja, gyventojai rinkimuose gali dalyvauti teikdami pilietinius sąrašus.

Tuo tarpu Šveicarijoje svarbiausiais šalies klausimais vyksta referendumai. Štai 2014 metų pradžioje įvyko referendumas, kuriame šveicarai pasakė „ne“ masinei imigracijai.

Šveicarijos užsienio reikalų ministras, komentuodamas šalies piliečiams teikiamą galimybę pasiakyti svarbiausiais klausimais pareiškė, kad „šveicarai yra suverenūs ir sveika politinė sistema neverčia jėga žmonių priimti valdžios valios“. Štai netgi didžiulius iššūkius išgyvenanti Ukraina šiandien tiesiogiai renka ne tik miesto merus, bet ir regionų seniūnus bei seniūnų tarybas.

Vargu, ar tokiu politinės demokratijos svarbos suvokimu galėtų pasigirti Lietuvos partijų lyderiai ir didžioji dauguma politikų. Lietuvoje jie bijo leisti rinkti net kaimo seniūnus, tvirtindami, kad tai stiprins savivaliaujančių ir piktnaudžiaujančių vietos politikų , o ne piliečių teises savivaldoje.

Atrodo, kad Lietuvoje valdantieji ir partijos nėra suinteresuotos dalyvavimo principu pagrįstos demokratijos plėtra. Galbūt todėl Lietuvos piliečiai yra smarkiai nusivylę politine sistema, kuri jau daugiau nei 20 metų neleidžia išsivaduoti iš nesibaigiančio, nieko iš esmės nekeičiančio ir demokratinius rinkimus tik imituojančio partijų „švytuoklės“ žaidimo.

Galima konstatuoti, kad Lietuvos politinis elitas tvirtai įsikirtęs laikosi sau itin naudingos pozicijos „mes žinome geriau“. Tuo tarpu šalies piliečiai nesijaučia savo valstybės šeiminiais ir vis labiau ja nusivilia.

Turbūt nebus klaidinga tvirtinti, kad šiandien susiklosčiusi situacija didžiąją dalį Lietuvos piliečių verčia pasilikti tokioje pasyvioje būklėje, kurią dar 19 amžiuje aprašė demokratiją Amerikoje tyrinėjęs prancūzų aristokratas Alexis de Tocqueville'is. Jis teigė:

„Yra tokių kraštų Europoje, kur gyventojai tariasi esą nelyginant baudžiauninkai, abejingi savo gyvenamos vietovės likimui. Didžiausios permainos krašte vyksta jiems nedalyvaujant; jie net gerai nenumano, kas atsitiko; jie nieko nežino ir tik atsitiktinai išgirsta, kas kur dedasi.

Negana to, jiems visiškai nerūpi kaimo gerovė, gatvės saugumas, jų bažnyčios ar parapijos likimas; jų manymu, visa tai svetima ir priklauso visagaliui svetimšaliui, vadinamam vyriausybe. O jie naudojasi savo turtu kaip nuomininkai, nesuvokdami, jog tai jų nuosavybė, ir neketindami ką nors pagerinti.

Tas nesirūpinimas savimi toks didelis, jog, jiems ar jų vaikams gresiant pavojui, užuot stengęsi pašalinti grėsmę, jie, sudėję rankas, laukia, kada visas kraštas ateis jiems į pagalbą. Beje, tie žmonės, nors ir visiškai atsižadėję savo laisvos valios, ne mažiau nei kas kitas nemėgsta paklusnumo.

Tiesa, jie taikstosi su valdininkų savivale, bet vos tik jėgai nutolus, tuojau pamina įstatymą kaip nugalėtą priešą. Taip jie tolydžio pasiduoda čia vergiškam nuolankumui, čia nežabotai savivalei.“

Pro Patria

Naujausi

Rusijos raketų skeveldros – Lietuvos ambasados kieme: šito nepaliksimeKaras ir taika · 2026-08-01Medininkų žudynės ir Landsbergio nusivylimas: kas buvo užsakovas?Politika · 2026-08-01Landsbergis: vieni abejingai dairosi, užsiima savo versliukais ir šaiposi iš tėvynės, o kiti tebėra sargybojeNuomonės · 2026-08-01Ukraina laimi – V. Zelenskis paskelbė naujus karo nuostolių skaičiusPasaulis · 2026-08-01