Lietuva ir užsienis per savaitę(24)

Europos Sąjungos (ES) prezidentas Hermanas Van Rompuy prieš kelerius metus yra paskelbęs, kad nacionalinių savarankiškų valstybių era jau baigėsi, o savarankiškos valstybės globaliame pasaulyje yra tik „iliuzija" ir „melas".

Po š. m. rinkimų į Europos Parlamentą, kuriuose sėkmingai pasirodė euroskeptiškos partijos, ES prezidentas nuramino, kad kraštutinius dešiniuosius ir euroskeptikus remia ne „net“, o „tik“ 25 proc. rinkėjų, o kiti yra europinės integracijos šalininkai. Nuotr. hbvl.be

Išrinkti prezidentai Lietuvoje ir Ukrainoje, intrigos socialdemokratų gretose ir Eurazijos Sąjunga. Apie tai ir ne tik – ekspertai.eu savaitės įvykių apžvalgoje.

Lietuva

Pirmoje vietoje, žinoma, – D. Grybauskaitės pergalė prezidento rinkimuose.

Prognozės pasitvirtino. Lietuvoje prasideda naujas politinis etapas.

Pirmiausia naujai išrinkta šalies vadovė žada permainas savo komandoje. Tačiau D.

Grybauskaitė žiūri į savo patarėjus labiau kaip į jos įsakymų vykdytojus, o bet kuri savarankiška mintis gali tapti atleidimo priežastimi. Galbūt prezidentės pozicija pasikeitė, ir dabar ji norės turėti prezidentūroje alternatyvią nuomonę.

O gal priešingai – galutinai išvalys savo komandą nuo kitaminčių, paversdama ją grynai techniniu instrumentu. Svarbesnis momentas yra susijęs su galimomis permainomis vyriausybėje.

Dar iki savo pergalės D. Grybauskaitė leido suprasti, kad tikisi pokyčių ministrų kabinete.

Šiandien premjeras teigia, kad prezidentė leido jam pačiam apsispręsti, kokius ministrus jis nori turėti, ir priduria: „Vyriausybė toliau dirbs stabiliai, kabinetas, manau, nesikeis“ (jau nekalbant apie valdančiąją koaliciją). Kitaip tariant, tikimybė, kad vyriausybės sudėtis smarkiai keisis, yra maža.

Permainos greičiausiai bus tik simbolinės, o tai reiškia, kad valdantieji neketina nusileisti D. Grybauskaitei.

Tokiu būdu mūsų toliau laukia prezidentūros ir vyriausybės (valdančiosios daugumos) priešprieša. Tik dabar socialdemokratams bus sunkiau, nes partijos viduje neramu.

Rinkimai į Europos Parlamentą tapo tam tikru šoku. Paaiškėjo, kad socdemų neremia dideli miestai (sociologų ir prezidentės kaltinimai šiuo atveju atrodo kaip silpnųjų argumentai).

Iš partinių postų traukiasi J. Bernatonis ir J.

Olekas. Tačiau ne tai įdomiausia.

„Vis dėlto, jeigu paaiškės, kad rinkimų intrigos, apie kurias pastaruoju metu plačiai diskutuojama, iš tiesų vyko, ir Z. Balčytis jose dalyvavo, jo turėtų laukti partinė bausmė: reikalavimas pasitraukti iš partijos“, – svarstė LSDP garbės pirmininkas A. Sakalas. Sąmokslas labai suktas: J.

Bernatonis suartėjo su D. Grybauskaite ir įpainiojo į reikalą Z.

Balčytį, kuris galėtų pakeisti ministro pirmininko poste A. Butkevičių ir sudaryti „vaivorykštės“ koaliciją su konservatoriais.

Šiame kontekste grupė partijos narių siūlo šaukti uždarą prezidiumo posėdį, kuriame būtų svarstoma lyderių atsakomybė dėl nuviliančių rinkimų rezultatų. Jie susilpnino J.

Bernatonio, kuris buvo Centrinio rinkimų štabo vadovas, pozicijas, o ganėtinai kieta A. Butkevičiaus (jo stovyklos) pozicija dėl ministrų kabineto ir valdančiosios koalicijos rodo, jog pasiduoti jis neketina, priešingai – užsigrūdina kaip lyderis.

Tačiau greitai ir paprastai tokie politiniai žaidimai nesibaigia. Tad atsipalaiduoti premjeras laiko neturės (tuo labiau, kad „tvarkiečių“ viduje irgi stiprėja įtampa tarp V.

Mazuronio ir R. Pakso, o „darbiečiai“ ir lenkai savaime yra probleminiai partneriai).

Trečioje vietoje šią savaitę – Lietuvos pilietinės galios indeksas. Šiais metais šalis surinko 36 balus iš 100 galimų.

„Viena vertus, 36 balai iš 100 galimų yra pakankamai menkas rodiklis, bet, lyginant su 2007 m. , matome, kad yra ūgtelėjimas šioks toks.

Esame labiau paskiri, mažiau nusiteikę pilietiškai bendros naudos savo valstybėje siekti. Gera žinia yra ta, kad po truputėlį, labai mažais žingsneliais stengiamės“, – paaiškino Pilietinės visuomenės instituto direktorė Ieva Petronytė.

Jos teigimu, savo įtaką valstybei, priimant svarbius sprendimus, žmonės vertinti gana skeptiškai: trejetu dešimtbalėje skalėje. Ryškiausios pilietinio aktyvumo formos, anot I.

Petronytės, buvo trys: 55 proc. gyventojų aukojo labdarai, 51 proc.

aktyviai tvarkėsi savo aplinką ir 37 proc. aktyviai dalyvavo vietos bendruomenės veikloje.

Aiškinti žemą Lietuvos gyventojų pilietiškumą galima įvairiai. Pirma, jo neskatina tiek dar neišnykęs sovietinės (užspaustos) visuomenės paveldas, tiek atomizuota vakarietiško tipo visuomenė, kurioje individas (asmeninė nauda) yra aukščiau bendrų interesų.

Antra, atotrūkis tarp piliečių ir valdžios, kuri dažnai negirdi ir/ar menkina pilietines iniciatyvas, įsivaizduodama, kad geriau žino, ką reikėtų daryti (jau nekalbant apie jos nesugebėjimą suformuluoti aiškią šalies ilgalaikės raidos viziją, kuri galėtų mobilizuoti visuomenę). Trečia, bendras nusivylimas požiūriu į žmogų Lietuvoje (neatsitiktinai emigrantai, aiškindami sprendimą išvažiuoti/nebegrįžti, nurodo šią priežastį kaip vieną iš pagrindinių).

Užsidarę problemų rate, siekiant išgyventi, be tikslo ir pagarbos, bandome kažką keisti, bet toliau tenka rinktis iš praeities, o ne ateities kandidatų. Belieka laukti, kada pavargusi nuo nevilties visuomenė pagimdys lyderius, kurie pakels ją iš pilietinio dugno.

Užsienis

Pirmoje vietoje – naujai išrinktas Ukrainos prezidentas, „šokoladinis“ oligarchas P. Porošenka.

Jis laimėjo jau pirmame ture, o tai rodo, jog šalies gyventojams šis kandidatas yra paskutinė stabilumo ir taikos viltis (nors keista – Maidanas kovojo už valstybę be oligarchų valdžioje, o gavo kaip tik tai). Tačiau taika nekvepia.

P. Porošenka, oficialiai dar netapęs šalies vadovu, suaktyvino antiteroristinę (arba baudžiamąją – kaip kam patinka) operaciją, galbūt – sėkmės atveju – tikėdamasis pradėti dialogą su Rusija kaip nugalėtojas.

Tačiau Maskva netrykšta entuziazmu su juo kalbėtis, o kad Ukrainos vadovas neturėtų ypatingų pergalės rytuose iliuzijų, siunčia ten „savanorių“ pastiprinimą (ypač įdomiai atrodo R. Kadyrovo smogikų „nuoširdus“ noras padėti).

Kitaip tariant, Doneckas ir Luhanskas šiandien yra Rusijos placdarmas Ukrainos fronte, įkišta tarp durų koja, ir manytina, kad Kremlius neatsisakė Novorosijos sukūrimo planų. Tuo pat metu, kuo griežčiau veiks P.

Porošenka, tuo didesnis bus žmonių nepasitenkinimas (pasipiktinimas), o Rusija jau pasistengs, kad ypatingų karinių laimėjimų jis neturėtų. O čia dar ir dujos.

Jau europiečiai pripažino, kad Ukraina turi apmokėti sąskaitas, o Kijevas mokėti nelabai nori: tik gavo kelis išsvajotus milijardus, ir ką – viską tam Putleriui prakeiktam atiduoti? Tačiau Rusija tikrai nejuokauja: jeigu nebus pinigų, dujos bus atjungtos, ir Ukrainos valdžiai – jeigu ji dar tikisi Europos paramos – bus sunku paaiškinti ES vartotojams galimą tranzitinių dujų vagystę.

Trumpai sakant, tikėti, kad ateis P. Porošenka ir viską sutvarkys, nėra jokio pagrindo.

Ukrainos kaip unitarinės šalies jau nėra, ir kaip išgelbėti nuo Rusijos tai, kas dar liko, nelabai aišku.

Antroje vietoje – Eurazijos Ekonominė Sąjunga (EES). Buvo nuomonė, kad agresyvūs Rusijos veiksmai Ukrainoje išgąsdins net artimiausius jos sąjungininkus, ir EES projektą teks atidėti neapibrėžtam laikui.

Paskutinis Muitų sąjungos lyderių susitikimas Minske tik sustiprino skeptikų poziciją. Tačiau Rusija greitai išsprendė su Baltarusija ginčytinus klausimus, ir gegužės 29 d.

susitarimas dėl EES sukūrimo buvo pasirašytas. Dar daugiau, prie jo skuba prisijungti Armėnija ir Kirgizija (vėliau į eilę turėtų atsistoti ir Tadžikistanas).

Kitaip tariant, pacientas greičiau gyvas, nei miręs, ir mirti nesiruošia. Tačiau jau seniai aišku, kad pagrindinis mūšis (tiesiogine to žodžio prasme) dėl EES likimo šiandien vyksta Ukrainoje.

Centrinė Azija yra užnugaris, o Ukraina – fronto linija, „Maskva“, kurią V. Putinui reikia apginti bet kuria kaina.

Ir jam gali pavykti laimėti, nes jis moka kantriai laukti ir nuosekliai veikti (kada reikia – labai ryžtingai), priversdamas oponentus nervintis ir daryti klaidas. Ukrainos partija dar nesibaigė, bet Maskvos (EES) šansai galutinei pergalei joje bent jau kol kas išlieka geri.

Trečioje vietoje šią savaitę – rinkimų į Europos Parlamentą rezultatai. Verti dėmesio šiuo atveju du momentai.

Pirma, euroskeptiškos politinės jėgos gavo apie 140 mandatų iš 751 (apie 20 proc. vietų).

Sėkmingiausiai iš visų tokio pobūdžio partijų pasirodė Prancūzijos kraštutinis dešinysis Nacionalinis frontas (25 proc. balsų) bei Didžiosios Britanijos antiimigracinė Nepriklausomybės partija (27 proc.

). Viena vertus, galima teigti, kad euroskeptikai pasirodė sėkmingai.

Kita vertus, Briuselis tikėjosi panašaus rezultato, bet tragedijos iš to nedarė, ir ES prezidentas Hermanas van Rompuy buvo pareiškęs, kad kraštutinius dešiniuosius ir euroskeptikus remia ne „net“, o „tik“ 25 proc. rinkėjų, o kiti yra europinės integracijos šalininkai.

Kitaip tariant, euroskepticizmas kol kas nėra dominuojanti Europos jėga, bet tendencija neramina, ir svarbiausia jo pozicijos stiprėja tokiose didelėse ES šalyse kaip Prancūzija ir Didžioji Britanija. Antra, iš karto po rinkimų pabaigos prasidėjo kova dėl Europos Komisijos pirmininko posto.

„Liaudininkai“ (J. C.

Junckeras) pralenkė socialistus (M. Schulzas), bet nežymiai, todėl abiejų frakcijų kandidatai pretenduoja į J.

M. Barosso vietą.

Padėtį papildomai komplikuoja iki galo neaiški Vokietijos (A. Merkel) pozicija ir tam tikrų šalių skeptiškas požiūris į pagrindinius pretendentus (pavyzdžiui, Didžiosios Britanijos į J.

C. Junckerą).

Pagaliau, pagal Lisabonos sutartį, ES valstybių lyderiai turi atsižvelgti į EP rinkimų rezultatus, bet neprivalo jais vadovautis, t. y.

gali siūlyti EP savo kandidatą. Trumpai sakant, derybos laukia įtemptos, bet kitaip ir būti negalėjo.

Naujausi

Rusijos raketų skeveldros – Lietuvos ambasados kieme: šito nepaliksimeKaras ir taika · 2026-08-01Medininkų žudynės ir Landsbergio nusivylimas: kas buvo užsakovas?Politika · 2026-08-01Landsbergis: vieni abejingai dairosi, užsiima savo versliukais ir šaiposi iš tėvynės, o kiti tebėra sargybojeNuomonės · 2026-08-01Ukraina laimi – V. Zelenskis paskelbė naujus karo nuostolių skaičiusPasaulis · 2026-08-01