Vienintelis priklausomas tinklalapis Lietuvoje
Tauta dažniausiai reiškia bendruomenę, jungiamą bendros kilmės, kalbos, kultūros ir savimonės. Daugelis dar priduria žemę. Šios jungtys skirtingose tautose gali būti pasiskirsčiusios įvairiai. Prancūzų, rusų, ispanų tautas sudaro skirtingos kilmės žmonės. Žydai, airiai ir škotai daugeliu atvejų kalba svetimomis kalbomis. Pagaliau, tie patys žydai, airiai, armėnai ilgus amžius gyveno pasklidę po skirtingas šalis, tačiau išlaikė savo tapatybes.
Kalbą, kultūrą ir savimonę galima jungti į vieną visumą: jos visos išreiškia sąmonę. Kalbą galima prarasti ir vėl atrasti, kultūra savaime – kintantis reiškinys, galiausiai net savimonė gali užmigti ir vėl atsibusti. Visgi tauta – gyva, kol gyva jos sąmonė, vienais atvejais besireiškianti per kalbą, kitais – per kultūrą, trečiais – per savimonę, o brandžiausiose tautose – dar ir per politinę savivaldą bei valstybingumą.
Kas kita – liaudis. Tai – tiesiog žmonių masė. Ji gali būti vienos kilmės, bet jai neteikti jokios reikšmės. Ji gali kalbėti viena kalba, tačiau tai gali būti vien bendravimo priemonė. Pagaliau, ji gali turėti kultūrinių bendrybių, tačiau vien iš įpročio ar patogumo, be gilesnių prasmių. Liaudžiai nėra būtina savimonė, bendros prasmės, jungiantys siekiai.
Lotynų kalboje yra du žodžiai, nusakantys liaudį: „populus“ ir „plebs“. „Populus“ kai kas net verčia tauta – pilietinė tauta, kuri skiriasi nuo prigimtinės, kalbinės ir kultūrinės tautos – „natio“, graikiškai – „ethnos“. „Plebs“ pirmine prasme reiškia socialinį sluoksnį – visuomenės apačias, bet perkeltine prasme tai gali būti žmonių sankaupa, dvasine prasme besikepurnėjanti apačiose.
Pilietis – tai pilies gyventojas, kuris su ja tapatinasi, ją gina ir joje veikia. Perkeltine prasme pilis – tai valstybė arba savivalda. Romoje tai buvo „populus“ – liaudis , bet aukštesnio lygio negu „plebs“. Piliečiai taip pat gali būti skirtingos kilmės, kalbėti skirtingomis kalbomis ir net puoselėti skirtingas kultūras, bet kai pašaukia bendri pilies reikalai, jie pilį gina mūru.
Sovietų santvarkoje tautos sąvoka ypač nureikšminta. Į pirmą vietą iškelta liaudis.
Piliečio sąvoka susieta su despotine, o Lietuvos atveju – dar ir okupacine valstybe. Šios sumaišties vaisius raškome iki šiol.
Didelė dalis formalių piliečių ir prigimtinių tautiečių taip ir liko tarybine liaudimi. Kai tauta, įkvėpta patriotizmo, kūrė tautinę valstybę, liaudis galvojo apie savo gerovę.
Didžiuma jos iš pradžių laikėsi atstu, o vėliau prisijungė prie tautos, vedina visai kitų lūkesčių: gyvensime turtingai, darysime, ką norėsime. Liaudis apsieina be jokių idealų – tiek tautinių, tiek pilietinių.
Jai reikia duonos ir žaidimų.
Šiandieninis globalizmas, taip pat trindamas tautas, ypač akcentuoja pilietinę visuomenę. Visgi – deklaratyviai.
Jam pilietis – tik tas, kuris ištikimas globalistinei programai, įskaitant moralinį, kultūrinį, o dažnai ir ekonominį libertarizmą, vartotojiškumą, savanaudiškumą ir palaidumą. Globalistai ugdo ne piliečius, o liaudį, pačia žemiausia – plebso – prasme.
Žmones, valdomus primityviausių instinktų, lengva traukyti už virvučių, raikyti ir kilnoti iš vietos į vietą, verčiant juos savo prekių vartotojais ir pigia darbo jėga. Dirbk-pirk-mirk.
„Laisvė – tai vergija“, sarkastiškai rašė Džordžas Orvelas knygoje „1984-ieji“. Libertarizmo ir globalizmo kontekste galima pasakyti tą patį, tik kitaip: „Vergija – tai laisvė“.
Šiandien vergija zoologiniams instinktams, privestiems iki iškrypimų, taip pat – medžiaginėms gėrybėms, įvardijama aukščiausia laisvės forma. Nuvarytas nuo žemės, atskirtas nuo bendruomenės, praradęs dvasinius ir dorovinius orientyrus vergas šlovina savo vergovę ir jau nuoširdžiai laiko ją laisve.
Čia glūdi evangelinė paslaptis: Kas sieks išsaugoti savo gyvenimą – jį praras, o kas praras – tas atras. Kuo daugiau savęs atiduosi vardan idealo ar savo artimo – tuo labiau subrandinsi savyje asmenybę, o jei teigsi tik save ir gyvensi tik sau – liksi tik statistiniu masės vienetu.
2013-ųjų ruduo aiškiai atskleidė, kas Lietuvoje yra tauta, kas – piliečiai, o kas – tik liaudis, statistinių individų sankaupa. Adomėnų, sadauskų ir bužinskų pozicijos – tobulai plebėjiškos: jiems idealus atstoja savanaudiškai suprasta laisvė ir medžiaginės gėrybės.
Bet daugiau kaip 10% gyventojų įrodė esą tautiečiai ir piliečiai. Ne visi jie etniniai lietuviai – už Lietuvos žemę ir savivaldą pasirašė lenkai, rusai, žydai ir kitų tautybių atstovai, bet visi jie kartu – Lietuvos pilies gyventojai ir gynėjai.
Kaip jau buvo aptarta, kiekviena tauta pasirenka būdą būti tauta: kas – per kalbą, kas – per kilmę, kas – per kultūrą. Drąsiai galima teigti, jog lietuviai pirmiausiai yra žemės ir kalbos tauta.
Liūdni išeivijos pavyzdžiai liudija, kad jau antra karta be savos žemės ir kalbos liaujasi būti lietuviais. Mes – ne airiai ir ne žydai, išgyvenę be savo kalbos ir žemės.
Todėl dėsninga, jog sąmoningiausia lietuvių tautos dalis – tautininkai siaurąja ir plačiąja prasme – ypač gina kalbą ir žemę.
Referendumo iniciatyva už žemės išsaugojimą piliečiams dėsningai prijungta prie daug bendresnės iniciatyvos – už tai, kad piliečiai patys taptų savo valstybės šeimininkais, ateityje referendumais spręsiančiais svarbiausius valstybės klausimus. Liaudžiai tai sunku suvokti.
Jai reikia pono, kuris užtikrintų lėkštą medžiaginę buitį, numestų duonos kąsnį, surengtų žaidimų. Žemė jai – tiktai prekė, iš kurios galima pasipelnyti, gauti išsvajotųjų pinigų, o kam ji priklausys – koks sumautas skirtumas?
Nenuostabu, kad už žemės pardavimą užsieniečiams pasisakantys žiniasklaidos kanalai jau rengia apklausas: gal jau pardavinėkime ir pilietybę?
Ateinančiais metais paaiškės ne tik kokybinis, bet ir kiekybinis santykis: kiek Lietuvoje tautos, kiek piliečių, o kiek – liaudies? Jei liaudies atstovai sugalvos klastoti referendumo iniciatyvos duomenis, masiškai braukyti parašų lapus ir užginčys patį referendumą, tauta ir piliečiai reaguos jau artimiausiu metu. Jei referendumas įvyks – viskas atsiskleis balsavimo metu.
Šiandien, panašiai kaip ir pokario kovose, kiekvienas gaus progą apsispręsti, su kuo būti: su tauta, su piliečiais ar su liaudimi.
Komentarai (20)
Stebėkime - dabar pasirodys daug komentarų, teigiančių, kad referendumo inicijavimui privalomų surinkti 100000 parašų skaičius "lietuviams nenaudingas". Valdžiai tik to ir reikia, jiems avarbu išlikti prie lovio ir dar savo vaikus bei anūkus pasodinti (žinoma, be kraujo jie pinigučių vis tiek negrąžins, bet kam jiems dar komplikacijų? ) Tai daug svarbiau jiems nei žemės pardavimo ar nepardavimo klausimas. Dabar visos aistros bus dėl to skaičiaus, o žemė - tik dūmai temai į šoną vesti.
Visi tie turintys savo nuomonę mielai naudosis mūsų (be nuomonės) rezultatais. Reikalingas dar vienas sąrašas, tų su nuomone.
Nepasirašiau "UŽ", nes referendumo nuo 300 000 sumažinimas iki 100 000 lietuviams nenaudingas.
Puikus straipsnis. Ačiū Mariui Kundrotui.
Ačiū Mariau, už išmintingą straipsnį.
Nepamiršk Broli, kad liaudis be dvasinio elito tėra tik etnografinė grupė, kuria ir rizikavo pavirsti lietuvių tauta, kai elitas perėjo į lenkų pusę. Atgimimas prasidėjo atkuriant elitą, bet ne užsisklendžiant kaimo kultūroje. Laimei, net ir dalis sulenkėjusio elito dar ilgai išliko dvasiškai lietuviška. Be to, dėkoti, kad šios diskusijos vyksta lietuvių, bet ne lenkų kalba, kaip keista, turime didžiausiam tautos "išdavikui" Jogailai, kuris, teatleidžia man tradiciniai patriotai, paskutiniu momentu pašalino svarbiausią kliūtį Lietuvos kelyje į lygiateisių europiečių bendriją - savo dėdę! Jei to nebūtų padaręs, dar nežinia, ar šiandien čia rašytume net ir lenkiškai. Gal rusiškai. Vytautas tapo Vytautu tik po to, tik kaip tikras krikščioniškas karalius. Galima teigti, kad Jogailos žiaurumas padarė Vytautą Didžiuoju.
Kas yra demokratija? Kodėl niekas nesugeba suvokti, kad tai priešprieša autokratijai, kolektyvinis valdymas, bet jokiu būdu ne "visų valdymas" per rinkimus, ne achlokratija! Jūs maišote minios ("visų") valdymą su kolektyviniu elito valdymu tikėdami, kad turtais ir ginklais disponuojantis elitas vykdys išrinktų minios (tegu ir intelektualų) atstovų reikalavimus - niekada! Antikos demokratija tereiškia tik karaliaus nebuvimą, saujelė vergvaldžių buvo šalies šeimininkai, vergai ir moterys nevaldė. Dabartiniais laikais vergvaldžiai yra oligarchai ir demokratija yra jų, bet ne minios. Ieškoti D-vo Tiesos reiškia pirmiausiai suvokti melą, kuriuo prisidengia oligarchai, o Jūs tą melą kartojate ir dar kalate visiems į galvą. Vienintelis kelias į Laisvę yra tik per D-vą. Tik jeigu visuomenė atsiduos Jo Valdžiai, kokia išreikšta Jo apreikštame Įstatyme (nuo Toros iki Kalno pamokslo, o Šventykla - Pats Kristus) ir atsisakys nuo perkamų žmonių "įstatymų", grąžins biblijinę Teokratiją, tik tuomet pagaliau bus atstatyta tiek tautinė, tiek socialinė teisybė. Be Teokratijos, kuri nėra jokia "viduramžių pasaka", bet sėkmingai kariaujančių musulmonų sunitų D-viškasis ginklas, toliau matysime tik apokaliptinį sunaikinimą.
Jūs pats parašėte, jog liaudies sąvoka turi daug prasmių, kaip čia ir rašoma. Pasirašę valstiečiai yra daugiau, negu liaudis, jie yra tauta ir piliečiai. Liaudis - bendresnė sąvoka, kurią pats ir įvardijote: tai - tiesiog žmonių masė (trečioji prasmė). Jei tautai ir piliečiams yra tam tikri idealūs kriterijai, tai liaudžiai jokių kriterijų nėra. Be to, liaudis turi įvardytą prastuomenės reikšmę, o prastuomenė idealiajame diskurse turi dvasinę prasmę: prastas ne tas, kuris paprastas, o tas, kuriam aukštesni siekiai - svetimi.
Yra dar viena vertybė ir tikslas - laimingi piliečiai. Kaip rašo G.Navaitis knygoje "Geriausias pasirinkimas - laimingesnė Lietuvos galimybė" - tyrimais įrodyta - daugiau tiesioginės demokratijos t. y referendumų - daugiau patenkintų valdymu.
Priminsiu gerb. autoriui: prieš 200 metų, jeigu laikytis Jūsų straipsnyje siūlomų sąvokų, Lietuvos "piliečiai" kalbėjo lenkiškai, o "liaudis" - lietuviškai. Ir jeigu ne ta liaudis, tai labai nesunku atspėti, kokia kalba dabar rašyčiau šį komentarą. Žodžio "liaudis" aiškinimas žodyne: "1. paprasti darbo žmonės, valstiečiai: ~ies kalba, dainos, papročiai. ~ies menas, muzika, šokiai. 2. visi kurios nors šalies gyventojai: ~ies ūkis. ~ies švietimas. 3. šnek. žmonės: Susirinko daug ~ies" Jeigu liaudis (paprasti darbo žmonės, valstiečiai) nebūtų aktyviai palaikius referendumo sumanymo, manau turėtume ne daugiau 20-ies tūkstančių parašų... Nuoširdžiai linkiu Jums apie liaudį, ypač savo, lietuvių liaudį, būsimuose savo straipsniuose rašyti pagarbiau.
Jei nepasirasiau, del to, kad ne visi punktai man priimtini, tai reiskia as esu ta statistiniu individu sankaupos dalis ar zmogus turintis savo nuomone?
Atrodo, kad bunda Tauta, nors ir kiek agitavo konservatoriai prieš, tačiau parašai surinkti. Tikėkim , kad kitais metais Tautos bus dar daugiau
Praktinis siūlymas šiuo atveju net labai praktiškas - skatinti dalyvaujamąją demokratiją ir per ją - pačių tautiečių ir piliečių politinę brandą.
VRK su surinktais parašais matomai labai stengsis elgtis panašiai kaip tie, kurie okupacijos laikais padarydavo rinkimų rezultatus - "Už" - 99,99 proc.? Ir tam vadovai atrodo labai tinkami...? Vis aiškiau matosi kas darosi...?
ieškokite D-vo Karalystės ir Jo [D-viškojo] teisumo, o visa tai bus jums pridėta" (Mt 6, 33). Ką reiškia ieškoti? Pirmiausiai reikia stengtis atskirti Tiesą nuo melo, nes D-vas ir Yra Tiesa. Suradai Tiesą - žinai, kur eiti toliau, kur toji Karalystė. Karalystė tačiau - 1) "Mano Karalystė ne šio pasaulio" (Jn 18,36), 2) "D-vo Karalystė yra tarp jūsų", 3) "Juk kaip viename kūne turime daug narių ir visi nariai atlieka ne tą patį uždavinį, taip ir mes daugelis esame vienas Kūnas Kristuje, o pavieniui – vieni kitų nariai" (Rom 12, 4-5). Ko tad meldžiame sau Kristaus Kūne? - 1) "Melskitės taip: /... / Kasdienės mūsų duonos duok mums šiandien" (Mt 6, 9-11), 2) "Aš esu gyvybės duona! Kas ateina pas Mane, niekuomet nebealks, ir kas tiki Mane, niekuomet nebetrokš /... / Aš esu gyvoji duona, nužengusi iš dangaus. Kas valgys šią duoną – gyvens per amžius. Duona, kurią Aš duosiu, yra Mano Kūnas už pasaulio gyvybę /... / Jei nevalgysite Žmogaus Sūnaus Kūno ir negersite jo Kraujo, neturėsite savyje gyvybės!" (Jn 6, 35-52), 3) "Esu nukryžiuotas kartu su Kristumi. Aš gyvenu, tačiau nebe aš, o gyvena manyje Kristus" (Gal 2, 19-20). Iš pradžių atskiriame Tiesą nuo melo. Atskyrę siekiame Tiesos visame kame sustatydami prioritetus. Aukojamės Kristaus Kūne D-vo Galia už savo artimiausius, už savo artimuosius, už savo artimus, už savo tautą, už savo artimą - už kitus žmones tam, kad sukurtume žemėje Tvarką, kuri užtikrins Amžinąją Karalystę jos gyventojams.
gauna"."Prašykite ir jums bus duota,ieškokite ir rasite,belskite ,ir jums bus atidaryta".(Mt 7,1)...Reikia melstis,tikėti ir veikti.Tai pasąmonės slėpiniai,Dievo slėpiniai,Dievo keliai nežinomi,-mums reikia tik melstis ir tikėti."Neduokite šventenybių šunims...".Todėl pasakius A(referendumo siekimas,surinkti parašai),reikės kautis toliau visomis įmanomomis taikiomis priemonėmis.Svarbiausia demonstruoti kietą ryžtą.Pasitikėti.
straipsniai.
Tauta gyva kol gyvas giminystės jausmas, o tai visų pirma yra meilė tautiečiui. Jei to nėra, meilė žemei negelbės. P. Marius puikus teoretizuotojas, tik nematyti praktinių siūlymų, nes apsispręsti už tautą (už meilę tautiečiui? kuo remsis pati meilė?) dar nereiškia suvokti, ką daryti toliau.
Ačiū už puikų straipsnį.
Puikus straipsnis. Sveikinu Marių.