Tektoninė geopolitinė slinktis

Gyvename tikrai nenuspėjamų didžiulių slinkčių metu ir, kaip teisingai pastebėjo žymus rašytojas, prašykime Kūrėjo ne to, ko mums norėtųsi, o to, ko mums reikia, nes mums neduota žinoti, kas mums iš tiesų išeis į gera.

„Išsklaidyk mano baimę pražiopsoti gyvenimą. Duok ne tai, ko aš noriu, bet tai, ko man reikia.“ – Antuanas de Sent-Egziuperi Puiki diena ir gera nuojauta, kad tiek buvusios derybos arabų krašte, tiek būsimos Rytų šalyje atneš mums bent menkutį atokvėpį nuo šio beprotiško pasaulio kvailybės ir visiško susinaikinimo. Bet stebėkime viską, kas vyksta, iš pradžių. Tai, kas vyko savaitės viduryje, nebuvo nei kas nors nepaprasta, nei tai, ko tikėtasi, ir nedavė jokių sukrečiančių rezultatų. Pasikartojančius vaizdus stebime ne pirmąkart: tie patys derybininkų veidai, tas pats nepakviestųjų prie derybų stalo triukšmas ir tas pats nukentėjusios aukos „palaikymo desantas“ viešbučio laukiamajame. Naujo pastebėtina tik tiek, kad abi besiderančios pusės ir jų moderatoriai sutiko, jog kalbėti apie bendrą Europos saugumo architektūrą be pačios Europos atstovavimo neišeina ir teks pakviesti jos atstovus prie stalo. Kartu šis faktas rodo ir tai, kad visgi konfliktas Ukrainoje atsirado dėl Europos ir Vakarų neakivaizdinio, o vėliau ir visiškai akivaizdaus dalyvavimo, finansavimo ir tiekimo. Iš dalies suprantami tolesnis valdančios chuntos reikalavimas ir toliau tai daryti, kaip buvo susitarta ir žadėta, ir jos nenoras pripažinti, kad geopolitinės realijos pasikeitė iš esmės. O 2022 metų sprendimas „tiesiog pakariaukime“ buvo ne tik klaidingas, bet ir tiesiog katastrofiškas savo pasekmėmis proxy karui paaukotai teritorijai. Iš pradžių – glėbesčiavimasis, užuojauta ir pažadai, kad po pergalės visi dalinsis grobiu, kurio turėtų užtekti net labiausiai nepasotinamiems apetitams patenkinti. Deja, trūko tik tiek nedaug – pačios pergalės, o šiandien trūksta ir politinės valios prisipažinti pralaimėjus, nes per daug buvo „investuota“: per daug prisikalbėta, per daug prižadėta, per daug prigrasinta, kas bus nesutikusiems su nepamatuotais jų lūkesčiais. Viešojoje erdvėje matyti, kad šios derybos tebuvo pasiruošimas trijų didžiųjų lyderių susitikimui APEC forume Šendžene lapkričio 18–19 d. Aišku, kad kiekvienas iš dalyvaujančiųjų turi savų interesų ir savą pasaulio matymą, atstovauja savo šalims ir jų tikslams, bet šis rašinėlis ne apie tai. Kai kurių politologų teigimu, svarbiausia bus tai, kad, nepaisant milžiniškų globalistinių jėgų pastangų bet kokia kaina sutrukdyti šiam susitikimui ir susitarimui dėl didžiausio karo grėsmės išvengimo, toks susitikimas įvyks. Tą ir turėtume stebėti. Ir jei tai įvyks, galėsime bent atsikvėpti dėl vieno dalyko: lokalių karų bus dar ne vienas, bet globalaus, viską naikinančio, – ne. Bet grįžkime trumpam į mūsų Lietuvėlę. Kas naujo po saule? Ogi beveik nieko: skraido dronai, juos numušinėja raketos, kainuojančios ne, ne, ne milijoną, o tik kelis šimtus tūkstančių (!). Numušti tai numušinėja, bet rezultatas nulinis kaip barankos skylė. Žmonės „informuojami“ per vidury nakties rėkiančius telefonus ir po pusvalandžio pasiūloma užsiimti savo įprastomis veiklomis. Ačiū Dievui, dronas iš Lietuvos teritorijos sėkmingai išskrido pas kaimynus. Jiems tikrai galvoje kažko trūksta? Jau ir Vokietija pirštu nurodo panaikinti Vilniuje Taivano lentelę, kad nebūtų žlugdomi bendri ES projektai su Kinija, tačiau atsakant parodomas tik vidurinysis pirštas ir pamokoma, kad turi būti nepajudinamas Anūko politikos tęstinumas. Kas belieka daryti, jei Lietuvos kultūros ir užsienio politika pavirto vidurinių ir kitų pirštų rodymo ir ignoravimo kultūra? Su tokiu šalies politiniu „elitu“ belieka tik linksėti galva – tą jie ir daro per LRT. Tik ačiū Dievui, kad, nepaisant vis to paties varlių kvarkimo lietuviškoj baloj, geopolitinis traukinys Xi tėvo įkurtame Šendžene juda pirmyn link pasaulio, tiesa, neatpažįstamai pasikeitusio, išlikimo. Emilija. S