Gegužės 11 dieną, praėjus vos porai mėnesių nuo vadinamojo Krymo referendumo, dalis (tikėtina, mažesnė) Donecko ir Luhansko gyventojų vėl žengė link balsadėžių, kad balsuotų už atsiskyrimą nuo Ukrainos ir prisijungimą prie Rusijos. Referendumo rezultatai buvo žinomi iš anksto, nes dieną prieš balsavimą netoli Slaviansko buvo sulaikyta grupė separatistų, gabenančių per šimtą tūkstančių jau pažymėtų biuletenių, kuriais planuota užkimšti balsadėžes, gausybė pažeidimų taip pat buvo referendumo dieną – nenuostabu, kad nei Kijevas, nei Vakarų valstybės nepripažįsta šio „referendumo“ rezultatų.
Nors ir nepripažintas, referendumas vis vien turi nemažą reikšmę. Visų pirma, dabar atsiskirti norintys Rusijos remiami separatistai gali teigti turintys oficialią daugumos gyventojų paramą savo siekiams ir „Donecko Liaudies Respublikos“ įkūrimui.
Antra, tiek Krymo „referendumas“, tiek ir Donecko bei Luhansko „referendumai“ diktuoja naują madą, kuria pasekti, atrodo, ruošiasi ir daugiau Ukrainos regionų, pavyzdžiui, Charkovas.
Kelio atgal greit nebebus?
Tiesa, net ir imituodami demokratiją, atsiskyrimo siekiantys regionai neatsižada ir jau išbandytų kruvinų kovos metodų. Kijevui nesiseka susigrąžinti kontrolės rytuose net ir pasitelkus kariuomenę, todėl nenuostabu, kad Vladimiras Putinas padėtį Ukrainoje jau pavadino pilietiniu karu. Jį sukėlus Rusijos prezidentas kaltina JAV – esą pilietinis karas kilo ir Ukraina skyla dėl to, kad JAV ir Europa palaikė Maidano kovotojus, nuvertusius prezidentą Viktorą Janukovyčių.
Nors tokie kaltinimai JAV atrodo mažų mažiausiai ginčytini, dėl vieno pritarti galima – Ukraina artėja prie ribos, po kurios atgal grįžti nebebus įmanoma. Tai teigia ir Jungtinių Tautų sekretoriaus asistentas žmogaus teisių klausimais Ivanas Simonovičius.
Šio aukšto JT pareigūno nuomone, Ukraina pradeda priminti jo gimtąją Kroatiją kruvinaisiais 1990-aisiais: JT atstovai teigia užfiksavę daugybę pagrobimų, kankinimų ir nužudymų audringoje pietų ir rytų Ukrainoje.
Kalba apie valdžios decentralizaciją
Gegužės viduryje Kijeve prasidėjo taikos derybos siekiant išspręsti susidariusią krizinę situaciją. Tiesa, jose rytų Ukrainos kovotojai nepageidautini: dabartinis Ukrainos premjeras Arsenijus Jaceniukas pareiškė, kad Kijevas pasiruošęs derėtis tik su tais, kurie nešaudo ir nežudo civilių.
Prie apskritojo stalo A. Jaceniukas stengėsi įtikinti, kad dabartinės valdžios siūlomas Ukrainos decentralizavimo planas bus geriausia išeitis.
Pagal planą, pakeitus Konstituciją būtų sukurtas tikras valdžios tarp Kijevo ir regionų balansas ir politiškai, ir ekonomiškai, mat regionams būtų paliekama dalis surinktų mokesčių, kad jie galėtų savo ruožtu atnaujinti reikiamą infrastruktūrą ir sukurti palankias sąlygas vietiniam verslui.
Apie tai, kad decentralizacija gali tapti išeitimi iš susidariusios kruvinos krizės, ekspertai kalba jau senokai. Pitsburgo universiteto mokslininkas Timofejus Mylovanovas yra įsitikinęs: decentralizacija visų pirma užtikrintų, kad svarbūs vietiniai sprendimai, susiję su socialiniais reikalais ar ekonomika, būtų priimti pačių vietos žmonių, o ne padiktuoti iš Kijevo.
Antra, decentralizacija apmalšintų konfliktą tarp politikų ir padėtų susikoncentruoti į svarbias ekonomines ir politines problemas, o ne į vieno ar kito regiono privilegijuotą padėtį kitų atžvilgiu. Trečia, jis tikisi, kad decentralizacija padėtų sustiprinti demokratiją vietiniu lygmeniu, o tai savo ruožtu sustiprintų ir visą Ukrainos politinę sistemą.
Federacija padėtų ar pražudytų?
Tačiau maištaujantys Ukrainos rytai kol kas atmeta bet kokius decentralizacijos siūlymus ir siekia nepriklausomybės ar bent jau itin plačios autonomijos. O Kijevas savo ruožtu atmeta visus bandymus Ukrainą paversti federacija, nes šį planą remia Rusija ir jai būtų palanku, kad Kijevas visiškai prarastų rytinių šalies regionų kontrolę.
Kita vertus, Ukrainos federalizacija galbūt susilpnintų rytų Ukrainos kovotojus, mat, gavę plačias autonomines teises, jie nebegalėtų savo sekėjams piešti Kijevo kaip „fašizmo lopšio“, engiančio etninius rusus. Tačiau ir autonomijos įkūrimas dar negarantuoja konflikto išsprendimo: autonominis statusas nepadėjo išlaikyti nei Abchazijos, nei Pietų Osetijos Gruzijos sudėtyje; Kosovas irgi pagal pirminį planą turėjo likti autonomine sritimi.
Siūlymas padalinti Ukrainą
Pilietinio karo akivaizdoje kyla dar vienas klausimas: ar tikrai verta bet kokia kaina stengtis išlaikyti Ukrainos teritorinį vientisumą? „The Forbes“ apžvalgininkas Jay Hallenas teigia, kad ne.
Pasak jo, Ukrainą reiktų skelti į dvi dalis – į prorusiškus Krymą ir rytus ir provakarietiškus vakarus. Tokią savo nuomonę jis grindžia keliais argumentais, kuriuos čia trumpai apžvelgsiu.
Visų pirma, jis teigia, kad teritorinis vientisumas nėra stipri koncepcija Ukrainos atžvilgiu: šiuolaikinę Ukrainą sudaro buvę Austrijos-Vengrijos imperijos, Lenkijos, Čekoslovakijos regionai vakaruose ir rusų žemės bei Krymas rytuose. Jis pažymi, kad įtampos linija Ukrainoje ir eina tarp vakarietiškų žemių, anksčiau priklausiusių Centrinei Europai ir vis dar prie jos linkstančių, ir Maskvą remiančių rytų ukrainiečių.
Todėl, jo nuomone, stipri Ukraina yra neįmanoma dėl šių istorinių priežasčių ir dabartinių pasekmių.
Antra, jis remiasi Čekoslovakijos ir buvusios Jugoslavijos patirtimi ir tikina, kad šalies padalinimas pagal etnines ir religijų sienas bendru sutarimu padėtų išvengti tolesnio kraujo liejimo: esą Deitono sutartis tik įtvirtino jau buvusias etnines sienas tarp bosnių ir serbų ir taip užbaigė kruviną konfliktą.
Trečia, Krymas, šiaip ar taip, jau yra Rusijos ir pasauliui vertėtų su tuo susitaikyti ir pripažinti šį faktą.
Ketvirta, Ukrainai taip pat palengvėtų, jei ji taptų mažesne, bet vieningesne valstybe, atsikračiusi prorusiško Krymo ir kai kurių rytų regionų.
Plano trūkumai
Nors iš pirmo žvilgsnio šie argumentai ir atrodo logiški, atidžiau pažvelgus, jie tokie nėra. Visų pirma, statiškas požiūris į nekintančią Ukrainos demografinę padėtį, tvirtinant, kad istoriniai regionai išlaikė savo istorines pažiūras bei tapatybes, ir tikintis, kad įmanoma paimti liniuotę ir padalinti valstybę pagal įsivaizduojamas linijas, yra pernelyg primityvus ir abstraktus.
Šis žemėlapis iliustruoja, kaip pasiskirstę Ukrainos gyventojai pagal tai, kokia kalbą vartoja namie. Nors rytinė dalis yra aiškiai rusiška, o vakarinė – ukrainietiška, tarp jų plyti nemaža teritorija, kurioje gyvena šių kalbų mišiniu kalbantys žmonės.
O kadangi kalba ir religija yra pagrindiniai požymiai, nusakantys asmens etninę priklausomybę, taip lengvai padalinti Ukrainos neišeitų.
Taikus atsiskyrimas taip pat vargu ar įmanomas – žvelgiant į posovietinę istoriją, buvusi Čekoslovakija atrodo labiau išimtis, o ne taisyklė. O Jugoslavijos pavyzdys iš tiesų rodo ne sėkmės istoriją, kaip galima suvaldyti padalinus valstybę pagal etnines teritorijas, bet veikiau nesėkmingą bandymą tai padaryti.
Net ir tiksliausiai nubrėžtos naujos sienos neapsaugos nuo naujų tautinių mažumų susiformavimo, nes neįmanoma padaryti taip, kad visi konkrečios etninės grupės atstovai liktų vienoje sienos pusėje. Todėl ir šis argumentas neįtikina.
Trečia, bent jau kol Ukraina nenurimo, Krymo pripažinimas Rusijos dalimi taptų žalia šviesa ir dideliu paskatinimu siekiantiems atsiskyrimo rytų Ukrainos regionams, taigi bent jau kol kas tai nėra pats geriausias žingsnis.
Ketvirta, net jei Ukraina taptų vieningesnė, nuo vakarinės dalies atskyrus prorusiškus rytus, teritorinis praradimas reikštų stipresnes nacionalistines pažiūras, o tokiam žingsniui pasiryžusi valdžia pati išsikastų kapo duobę.
Apibendrinant galima teigti, kad ne federalizacija, o Ukrainos valstybės decentralizacija kol kas yra realiausia išeitis iš susidariusios padėties. Federacijos kelią Kijevas atmeta, nes padalinti šalį į savarankiškus federalinius vienetus būtų pernelyg drastiška. Tačiau abejotina, ar bus galima įgyvendinti šį planą prie derybų stalo nepakvietus Donecko ir kitų agresyvių kovotojų atstovų, kad ir sukandus dantis.
Šaltiniai: kyivpost.com, itar-tass.com, aljazeera.com, forbes.com, praag.org, sites.google.com/site/tmylovanov/ukraine-decentralization-initiative
Vienintelis priklausomas tinklalapis Lietuvoje
















































































































































































































































































































































































































































































































Komentarai (24)
Manau didziausia Ukrainos klaida tai perdeta ukranizacija. Visus 20 metu Ukrainai derejo vystyti pilietiskuma. Ne padalinti visuomene i rusus ir Ukrainiecius, o ugdyti meile tevynei kaip pilieciui visu pirma, nesvarbu tu prorusiskas ar proukrainietiskas. Nesiplesiu del ukranizacijos politikos, bet tai kas buvo daroma Ukrainoje buvo nelaiku ir ne vietoj. Pasekmes matome. Manau, nutautinti rusams reikejo skirti kitas, svelnesnes priemones, galu gale tam reikejo daugiau laiko. Dar vienas, labai neigiamas faktorius, tai Ukrainos oligarchu nevaldomas apetitas, butent ju rankomis nuskurdinta salis. Asmeniskai man Ukrainos oligarchu elgesys ir grobstymo mastai niekuo nesiskiria nuo Rusijos, gal net baisesnis. Ir tai liecia netik Janukovyciu, bet ir ta Pacia Tymosenko, net Prosenko ir t. t. Visi jie "dirbo " tomis paciomis salygomis, visi jie buvo valdzioje visa ta laika. Taigi atsakomybe krenta visiems. Blogai ir tai, kad tiek oligarchu tiek pacios tautos mentalitetas nesikeis per 1 diena.
birželio 2d. 21 val. 6-oji Naktigonė kitaip. Tema: – Geopolitinė poezija - ww.rolandaspaulauskas.lt
Prakišo lietuviški marionetės - Ukrainos nebėr, kaip ir Lietuvos neilgai trukus...
Panašu jog pereinama į galutinę šio "spektaklio" fazę ir po truputį atskleidinėjami tikrieji šios avantiūros siekiai. Tik dabar kovojama ne dėl rytų ar vakarų Ukrainos, o dėl centrinės. Kaip tai, juk karas vyksta rytų regione? Na, jeigu informacija apie pabėgėlių iš rytų Ukrainos neįsileidimą į Rusiją teisinga, tai galima numanyti tokių veiksmų tikslingumą. O būtent, norint išsaugoti pretenzijų į centrinę Ukrainą galimybes Kremliui reikalingas kraujaujas rytų Ukrainoje. Dabartiniai, valdžią Kijeve užgrobę, o dabar jau ir įsiteisinę niekšeliai puikiai atlieka savo vaidmenį sudarydami, sąmoningai ar nesąmoningai, įvairius pretekstus Rusijos veiksmams. Tuo tarpu JAV, vėlgi jei tikėti informacija, jau pasuoja ir jieško "atpirkimo ožių" Lenkijos ir Lietuvos "asmenyse". Lenkija greičiausiai atsifutbolins nuo teikiamų pretenzijų, o štai Lietuva, su savo elitu neturinčiu Tautinės savigarbos, vargu bau. Treptels "šeimininkas" koja ir ... , net nesvarbu kuris to elito tikrasis šeimininkas, rytinis ar vakarinis. Jie, šeimininkai, tarpusavyje susitars. Sakysit kliedesiai? Nė velnio. Šiems įvykiams abiejose pusėse buvo ruošiamasi ne vieneri metai. Pairuošimo kažkam tai elementų galima buvo įžvelgti ir lietuvos valdytojų veiksmuose, - "energetinė nepriklausomybė". Dabar bent jau, nors ir po visko, sužinojome kam buvo ruoštasi. Gal kai kam atrodys nepriimtini tokie " paistalai", tuo labiau šiandieniniame pasaulyje, pilname tolerancijos, demokratijos ir t. t.. O kam sakykite buvo naudinga, tokio dydžio valstybė centrinėje ir rytų Europoje su tokia, galima sakyti užslėptai anarchiška, valdymo forma ir prašytojo mentalitetu. Štai ir nutarė kai kas įvykdyti ketvirtąjų ŽP padalinimą. Ir dar neaišku koks likimas laukia ir kitų šiam dariniui priklausiusių teritorijų. Juk tiek valdymo forma tiek mentalitetu mes tokie artimi. O visokios demokratijos ir panašūs "barškučiai" tai tik tikslų įgyvendinimo įrankiai. Ir jei tie įrankiai pradeda trugdyti jų turėtojams įgyvendinti savo tikslus, vargu ar galima tikėtis, kad įrankio šeimininkas paklus įrankiui. Ar neteko neperseniausiai to patirti lietuviams?
Nu gerai,gerai. Suprantu. Ten, kur būna Rusija, negali būti demokratiška. (Nors pradžioje kalbėjai tik apie "po geležine uždanga palindusia SSSR") Tegu bus natovcai. Iki plėtimosi. Tie tai jau turėtų tau tikti. Demokratiški... :))))
Kelio atgal bendroms-buvusiems Hitlerio sąjungininkams ne greit nebebus, o jau nėra. Hunta jau praleido progą kalboms apie federaciją ar valdžios decentralizaciją. „The Forbes“ apžvalgininkas Jay Hallenas iš dalies teisus. Pastangos išlaikyti Ukrainos teritorinį vientisumą jau yra bergždžios ir Ukraina jau suskaldyta į trys dalis – į prorusiškus Krymą ir rytus ir bendrų vakarus. Vladimiras Putinas teisus sakydamas, kad perversmą organizavo ir pilietinį karą sukurstė JAV ir Eurosojūzas.
Ukrainos jau nėra.
Ne žmogau, Antantė čia visai niekuo dėta. "Ne prie ko", skant. Nes į Antantės sudėtį įėjo ir Rusija. :)
Supratau. Žodžiu - antantė... :)))
Galima išsireikšti dar tiksliau- lietuviškus pasus pripažino visas demokratinis pasaulis.
Daug kas juos turėjo. Pavyzdžiui emigrantai- dipukai, žmonės kuriems pavyko prasiveržti pro geležinę uždangą ir panašiai. Esmė ne tame kas juos turėjo, bet tame, kad jie GALIOJO, vadinasi, Lietuva savo valstybingumo nebuvo praradusi.
O kas yra "vakarų valstybės"? Ir gal pasaulį sudaro tik "vakarų valstybės"? :)
O kokios Vakarų valstybės turėjo tamprius ryšius su po geležine uždanga palindusia SSSR?
Kaip jie atrodė, aš žinau. :) Klausimas, kas juos turėjo ir galėjo pasinaudoti? Nebent pabėgėliai. Kaip žinia, yra tokios sąvokos kaip de jure ir de fakto. O dėl to "pasaulio maišymo" tai nesu tikras, kad valstybėse turinčiose tamprius ryšius su TSRS, jie galiodavo. Neginčyju, bet nesu tikras.
Žali. Viduje: viduje angliškai ir lietuviškai: vardas, pavardė, pilietybė- Lietuvos respublikos pilieti. Galiojo visur, išskyrus SSSR ir Kubą. Turėjai tokį pasą- maišyk pasaulį skersai ir išilgai.
Kokie "Lietuvos respublikos pasai"???
Vakarai yra suklaidinti NKVD ir KGB propagandos. Kadangi Vakaruose yra nemažia mąstančių komunistiškai, tai jie įsivaizduoja, kad komunistas yra tik kita nuomonė. O kadangi komunistas už nugaros laiko peilį, tai jie šito nesuvokia iki pat tol, kol komunistas tą peilį neišsitraukia ir nepradeda grąsinti. Klasta ir komunistas yra du neatskiriami dalykai. Hitleris iš tribūnos skelbė:"Nugalėtojų neteisia". Rusija pastoviai visiems savo tautiečiams kala į galvą, kad Rusija laimėjo karą prieš fašizmą, o Vakarai tik padėjo tam tikrais momentais. Todėl rusai yra įsitikinę, kad jie laimėjo II-ąjį pasaulinį karą. Jeigu Rusija konfliktuoja su Suomija, tuoj suomiai yra apšaukiami fašistais, konfilktas su lietuviais, reiškia lietuviai fašistai, su ukrainiečiais, reiškia ukrainiečiai fašistai. Nors pati Rusija vykdė GENOCIDĄ praktiškai prieš visas kaimynines tautas. Netgi totoriai jaučia iki pat šiandien kompleksą, nes mokykloje yra visiems kalama į galvą apie totorių žiaurumus, ir jiems yra primenama iki pat šiol "tatarsko-mongolskoje igo". Yra geras, berods latvių, filmas, išverstas į daugelį kalbų "Sovietų pasaka". Galite pažiūrėti ir lietuvišką įgarsinimą. Ir nors pradžioje jį pristato labai miemiškai Bernardas Gailius, kuris visiškai netinka laidų vedimui, dėl polinkio į melą, tačiau pats filmas pagaliau atveria Vakarams daug žiaurių ir veidmainiškų Stalino, kaip diktatoriaus, suplanuotų ir įvykdytų faktų. Pasistenkite šį filmą paplatinti į visas pasaulio šalis.
Lietuviam nereikėjo nuo nieko atsiskirti nes Lietuva niekuomet nebuvo praradusi valstybingumo. Lietuva tik 1940 metais buvo SSSP uzurpuota. Bet okupacijos nepripažino dauguma Vakarų demokratinio pasaulio valstybių. Taip pat tarpukaryje Lietuva turėjo savo diplomatinę atstovybę Vakaruose, Lietuvos respublikos pasai buvo pripažįstami visame pasaulyje, išskyrus SSSP ir Kubą. Todėl neskiesk čia tų nesąmonių.
Tarybu sajungai sturmuojant TV boksta 1991 sausio 13 itint agresyviai nusiteikia lietuviu separatistai (kurie norejo neteisetai atsiskirti nuo tarybu sajungos)kovotojai su kalasnikovo automatais bazavosi seimo rumuose. Tame paciame seime buvo ir zymus separatistas Vytautas Lanzbergis
tu tur but skaitai tik kas lietuviškai parašyta
agresyvi yra dabartine kijevo valdzia, tarnaujanti jav
"ar bus galima įgyvendinti šį planą prie derybų stalo nepakvietus Donecko ir kitų agresyvių kovotojų atstovų,".. Kokie atstovai su kalašnikovais? ar manote, kad čečėnų/Kadyrovo gaujos ten dirba nemokamai, ir kas jiems moka? Kai tik Rusija nutrauks banditų globą, situacija bematant aprims. Tada būtų galima kalbėti apie ateitį. Taigi, kai remiamasi rusijos ar prorusiškais argumentais, straipsnio vertė tampa nulinė. O gal taip esame pratinami prie tokių ukrainos skaldymo "logiškų" argumentų?
O kas ten šimtais žudo rusus ir ukrainiečius? Kam skleisti tokius gandus?
Porošenko-Valcmanas, įveikęs Tymošenko-Kapitelman, kartu su tautiečiais Kolomojskiu, Firtašu ir kt. niekaip nesuvokia,kad šimtais žudyti rusus ir ukrainiečius gali būti nesveika ir jų diasporai, kad vieną dieną Ukraina susivoks kas ten vyksta?