Dabartinė Europos Sąjunga tapo pavojinga savo piliečiams(1)

Knyga išleista vokiečių kalba. Kiekvienas, kalbantis vokiškai, gali ją įsigyti internetu arba knygynuose Vokietijoje ir kitose vokiškai kalbančiose Europos šalyse. Tačiau šiandien kalbėsimės angliškai, kad daugiau žmonių galėtų apie ją sužinoti. O jeigu atsirastų susidomėjęs leidėjas, galbūt kas nors kreiptųsi į tave dėl angliško leidimo.

Bet kol kas, Ulrike, „Pagaliau Europa!“ – tais laikais, kai visi peikiame Europos Sąjungą, įskaitant tave, nes, man atrodo, ir tu praradai tikėjimą ja. Ką turi omenyje sakydama „pagaliau Europa“?

Manau, šiame kanale mums nereikia aptarinėti Europos socialinio ir ekonominio nuosmukio, geostrateginių iššūkių, to, kaip Europa yra spaudžiama ir iš esmės naudojama kaip įrankis šiame Ukrainos ir Rusijos kare. Manau, šio kanalo žiūrovai visa tai žino.

Taigi kodėl pasirinkau būtent šį momentą, šį tamsų Europos laikotarpį, kad parašyčiau utopiją? Knygoje vaizduojami 2045 metai. Tai knyga apie tai, kaip galėtume iš Europos Sąjungos pelenų sukurti Europą po ES. Tai ir yra svarbiausia – Europą po Europos Sąjungos. Tarsi feniksą iš pelenų.

Ir galbūt iš tiesų parašiau ją tik sau, nes esu patyrusi geresnius laikus. Dešimtajame dešimtmetyje dirbau su buvusiu Europos Komisijos pirmininku Jacques Delors. Buvau labai įsitraukusi į Prancūzijos ir Vokietijos santykius, į tų laikų Europos politiką, kai veikė François Mitterrand, Helmut Kohl ir kiti politikai [dvi prieš tai išvardytos pavardės transkripcijoje neaiškios]. Visi jie buvo karo vaikai.

Manau, galiu pasakyti, kad devintajame dešimtmetyje jie nuoširdžiai siekė sukurti demokratišką, socialinę ir taikią Europą. Būtent todėl, kad buvo karo vaikai. Galiu taip sakyti, nes daugumą tų žmonių pažinojau.

Taigi kai kalbu, akivaizdu, jog prisimenu devintąjį ir ankstyvąjį dešimtąjį dešimtmečius, laikotarpį, kol Europos projektas buvo užgrobtas, iškreiptas ir sugadintas iki to, kuo tapo šiandien – technokratija, biurokratija ir vis labiau autoritariška sistema. Manau, turiu tai pasakyti iš karto.

Tačiau emocinė šios knygos pusė yra klausimas, ar dar galime sukurti bent kiek vilties. Žinai, vokiečių kalboje yra posakis: kai naktis tamsiausia, aušra jau arti.

Esu giliai įsitikinusi, kad tam tikru momentu tau tiesiog reikia vaizdinio. Net nesakyčiau vizijos ar utopijos, tiesiog vaizdinio, kaip viskas galėtų būti. Būtent tai norėjau pateikti šia knyga – kaip galėtų atrodyti kitokia Europa.

Prieš dešimt metų ji sulaukė nemažos sėkmės. Ir tai svarbu. Nes 2016 metais išgyvenome pirmąją Donald Trump kadenciją, tai buvo liberaliosios tvarkos pabaiga, įvyko „Brexit“. Jau tuomet buvo jaučiama, kad negalime toliau tęsti su Europos Sąjunga, kuri yra savotiškas monstriškas politinis darinys.

Pirmiausia norėjau visiems priminti, kad sąvoka „respublika“, pats žodis „respublika“, yra pagrindinis žodis, kai kalbame apie politinės santvarkos kūrimą. Nuo Platono ir Aristotelio laikų kalbame ne apie nacionalinę valstybę, ne apie suverenią valstybę ir net ne apie valstybę apskritai. Kalbame apie respubliką.

Ši sąvoka turi labai ilgą politinę istoriją. Jeigu pereitume prie Jean Bodin XVI amžiuje, jo „Šešių knygų apie respubliką“, paskui prie Immanuel Kant, kuris nuolat kalba apie respubliką... Jeigu skaitysite Kant veikalą „Į amžinąją taiką“, pirmojoje dalyje rasite mintį, kad tik respublikinė konstitucija yra gera konstitucija.

Taigi šiame žodyje slypi labai daug prasmės. Ir aš norėjau jį pritaikyti.

Mes nesakome „Vokietijos demokratija“ ar „Prancūzijos demokratija“. Sakome „Prancūzijos Respublika“, „Italijos Respublika“. Tai, kad išsaugojome respublikos sąvoką valstybių pavadinimuose, nėra nereikšminga.

Nes tai mūsų bendras turtas. Viskas, ką žmonių grupė, sudaranti respubliką, sukuria savo darbu, priklauso jų bendram turtui. Ir todėl – jokių mokesčių be atstovavimo. Tai priklauso mums.

Ir iš esmės, manau, šiandien tai svarbu, kai tiek daug kalbame apie postliberaliąją tvarką. Respublika iš esmės nesuderinama su oligarchinėmis struktūromis. Nes oligarchinės struktūros išstumia žmones. Jos pasiima perteklių, atima jį iš žmonių.

Turime sukurti ne tokią sistemą kaip dabartinė ES, kuri nėra naudinga Europos piliečiams, bet politinę sistemą, kuri būtų naudinga visiems Europos piliečiams.

Aristotelis skiria viešąsias santvarkas, kurios naudingos žmonėms, ir tas, kurios jiems nenaudingos. Ar valdo vienas, keli, nedaugelis ar visi – Aristoteliui tai nėra lemiamas kriterijus.

Lemiamas kriterijus yra tai, ar valdoma visų žmonių labui. Tai reiškia, kad jeigu karalius valdo visų žmonių labui, jis yra geras karalius. Jeigu nevaldo visų žmonių labui, jis yra tironas.

Jeigu aristokratija daro tai, kas naudinga visiems, pavyzdžiui, Medičiai, kurie statė ligonines, finansavo meną ir Leonardo da Vinci, tai yra gera aristokratija. Jeigu tai oligarchija, kuri tik išnaudoja žmones, kaip šiandieninės oligarchijos, tada tai bloga oligarchija. Ji netarnauja visiems žmonėms.

Tačiau jeigu šis principas netaikomas, tai yra demokratija. Taigi Aristotelio tipologijoje tironija, oligarchija ir demokratija yra trys blogos valdymo formos, o monarchija, aristokratija ir respublika yra trys geros valdymo formos.

Manau, turime tai suprasti. Todėl ir norėjau vėl sugrąžinti žodį „respublika“ į mūsų sąmonę. Nes šiandien gyvename laikais, kai visi nori gelbėti demokratiją.

Tarsi galėtume būti europiečiai vienoje rinkoje ir naudoti vieną valiutą, tačiau visa tai nebūtų įtvirtinta jokioje valstybinio dalyvavimo, demokratijos ar socialinės apsaugos sistemoje.

Taigi mes, 450 milijonų Europos piliečių, atsidūrėme absurdiškiausioje įmanomoje gyvenimo situacijoje. Turime Europos bendrąją rinką, turime Europos valiutą. Visa tai buvo daroma vadovaujantis argumentu: viena rinka – viena valiuta.

Tačiau tuo pat metu turime 27 nacionalines valstybes, 27 finansų ministerijas, ekonomikos ministerijas. Todėl negalime įgyvendinti visą Europos Sąjungą apimančių infrastruktūros projektų. Neturime suderinto fiskalinės ir pinigų politikos derinio.

Taigi vienoje pusėje turime rinką ir valiutą, o kitoje – valstybę. Tai visiškai neveikianti sistema. Ir būtent tai yra vadinamojo demokratijos deficito esmė.

Todėl gyvename monstrų laikais, ypač Europos Sąjungos sistemoje. Thomas Piketty, manau, visi jį pažįsta, labai garsus prancūzų ekonomistas, prieš kelerius metus pasakė: „Mes sukūrėme monstrą.“ Jis tai pasakė apie Europos Sąjungą.

Dabar vyksta dvi diskusijos, nes ši sistema neveikia. Europos Sąjunga pati sunaikino save. ES bendroji rinka savo libertarinėmis arba neoliberaliomis politikos priemonėmis sunaikino visų respublikų, kurios sudaro Europos Sąjungą, socialinį audinį.

Ji sunaikino Prancūzijos, Italijos, Austrijos ir kitų šalių socialinį audinį. Todėl dabar turime populistus. Todėl dabar turime poliarizaciją. Todėl dabar turime socialinius skirtumus. Todėl dabar turime neveikiančias politines sistemas. Todėl dabar turime aiškią takoskyrą tarp kaimo ir miesto. Ir taip toliau.

Dabar vyksta didžiulė diskusija apie grįžimą prie suverenios nacionalinės valstybės. Ir aš sutinku, kad turime atsisakyti Europos Sąjungos, ją panaikinti.

Vienintelis mano klausimas, kuriuo norėjau atverti galimybę diskusijai, yra toks: ar grįžimas prie nacionalinės valstybės XXI amžiuje yra vienintelė galimybė?

O gal yra kita galimybė – mano pasiūlymas – kad pasitelkdami išgalvotą, bet tikėtiną pasakojimą iki 2045 metų sukurtume socialinę, demokratinę, neutralią Europą, kurioje bendroji rinka ir valiuta būtų įtvirtintos veikiančioje Europos demokratijoje? Ir ši demokratija būtų įsteigta kaip Europos Respublika.

Toks yra mano knygos pasiūlymas.

Ir dar vienas dalykas. Manau, kad tai, ką matėme nuo 1648 metų, buvo geografinės paradigmos pergalė. Iki 1648 metų ir dar anksčiau Europoje buvo kita paradigma. Vienintelė nacionalinės valstybės arba tautos konkurentė, kurią Europoje žinojome, buvo religija.

Žinai, kiekvienas pranašas visada atneša naują įstatymą. Bendra religija reiškia bendrą įstatymą. Visi laikosi to įstatymo, ir tie įstatymai vėliau sukuria galimybę žmonėms ekonomiškai prekiauti tarpusavyje, nes sukuria atitinkamą struktūrą ir visa kita.

Tačiau 1648 metais šis klausimas buvo išspręstas. Ne, vietos valdovas nustato tos vietos įstatymą, ir visi turi jo laikytis. Ir mes tik vis labiau stiprinome šį principą.

Europiečiai kolonializmo laikotarpiu atnešė savo įstatymus į kolonijas ir net užtikrino, kad jose veiktų kolonijinė jurisdikcija ir visa kita.

O šiandien didysis klausimas yra toks: kas kuria vietos įstatymus? Europiečiams tai reiškia: ar tai nacionaliniai parlamentai, ar ES struktūra? Ir šiuo metu esame įsitraukę būtent į šią kovą.

Taigi respublikoje kokia yra tavo vizija – kas priimtų įstatymus visai respublikai?

Man buvo svarbu paklausti: ar galime pradėti diskusiją apie Europą po ES? Man tai ir yra esmė.

Aš nesu kategoriška. Nestoviu čia ir nesakau: „Aš noriu savo Europos Respublikos.“ Nestoviu čia ir nesakau, kad turiu geriausią idėją. Nesakau, kad viskas privalo būti būtent taip ir kad ginsiu šią idėją ginklu. Taip nėra.

Tiesiog norėjau atverti mąstymo erdvę tarp ES, kuri darosi vis autoritariškesnė, ir grįžimo prie nacionalinių valstybių.

Manau, mums gresia tikras pavojus, jeigu išlaikysime šią ES su Skaitmeninių paslaugų aktu, militarizacija ir ES bei NATO susiliejimu. Manau, kad Europos piliečiams gresia pavojus, jeigu jie liks susieti su šia institucija.

Ir taip pat manau, kad nacionalinis regresas, grįžimas prie suverenios nacionalinės valstybės, neveiks. Nes tai iš esmės nacionalinis regresas, grįžimas prie praėjusio amžiaus sprendimų.

Be to, jeigu norime būti savarankišku dariniu besiformuojančiame daugiapoliame pasaulyje, manau, Europa turi būti politinis darinys pasaulinėje sistemoje.

Todėl mano knygą vedė du klausimai. Kokia Europa po ES? Ir kokia Europa daugiapoliame pasaulyje? Tai pagrindiniai klausimai.

Dar kartą – tai yra mąstymo erdvės atvėrimas. Tai tarsi architektūrinis brėžinys. Galite pasakyti: šis kambarys per didelis, jį reikia sumažinti. Reikia dar trijų balkonų ar ko nors kito. Aš noriu pradėti tokią diskusiją.

Ir labai džiaugiuosi galėdama pradėti ją čia, su tavimi, nes tai daugiakalbis kanalas, kaip ir mano svetainė yra daugiakalbė. Esu įsitikinusi, kad šį mąstymo darbą mes, europiečiai, turėsime atlikti kartu.

O dabar – kaip tai būtų valdoma? Atsiverčiu 206 puslapį. Ši schema taip pat paskelbta internete, ten ją galima pamatyti spalvotą. Tai mano Europos Respublikos valdymo modelis.

Iš esmės jame matome visus piliečius. Tada yra visavertė dvejų rūmų sistema, kurios mes ES neturime. Yra Europos Senatas. Yra Europos piliečių asamblėja.

Tada yra bendro sprendimų priėmimo sistema ir regionai – katalonai, tiroliečiai, Reino kraštas, Saksonija ir dar vienas neaiškiai transkribuotas regiono pavadinimas. Visos šios tapatybės. Visa tai spalvotai pavaizduota svetainėje, taigi, jeigu norite, galite pasižiūrėti.

Bet turiu pasakyti, kad tai tik pasiūlymas. Idėja yra ta, kad regionai būtų kiek įmanoma autonomiškesnės struktūros.

Nebebūtų bendros Europos žemės ūkio politikos. Nebebūtų įvairių reguliavimų, pavyzdžiui, kaip turi atrodyti mūsų plastikiniai buteliai. Nebebūtų tokio reguliavimo.

Visa tai iš esmės būtų nušluota nuo stalo ir grąžinta regionams. Kiekvienas galėtų tvarkyti savo reikalus ir pats spręsti. Kiekvienas regionas taip pat galėtų savarankiškai nuspręsti, kaip jis bus valdomas.

Pagrindinė mintis yra ta, kad turėtume pažvelgti į senuosius Europos žemėlapius ir pagalvoti apie Europos žemyno geografines ypatybes.

Nes tai, ką jau matome šiandien... Žinai, aš taip pat atlikau tyrimus, kai dirbau Dunojaus universitete. Ir sakau tai todėl, kad žmonės nepagalvotų, jog esu visiškai išprotėjusi.

Ne, Dunojaus universitete vykdžiau kelių milijonų vertės mokslinių tyrimų projektą, kuriame tyrinėjau Europos regionus.

Ir vienas įdomus dalykas, kurį norėčiau paminėti, yra tai, kad dabartinės nacionalinės valstybės... Nacionalinės valstybės kūrimosi procesas pirmiausia vyksta per ekonomiką.

Žmonės, supratę, kad gyvena panašiame ekonominiame kontekste, pradeda galvoti, jog jiems reikia atstovavimo bendrame politiniame darinyje. Ir tuomet prasideda tautos formavimosi procesas.

Šiandien jau galime matyti, kad šis naujas tautų formavimosi procesas vis tiek peržengia dabartines valstybines sienas.

Pavyzdžiui, Alpės. Pietų Vokietija kartu su Šveicarija ir Austrija sudaro Alpių regioną. Turime Juodosios jūros regioną. Turime Baltijos jūros regioną.

Turime šiaurinę Vokietijos ir Lenkijos dalį, kuri palaiko glaudesnius ekonominius ryšius su Suomija, Estija ir Baltijos šalimis negu, tarkime, su Miunchenu.

Taigi galima paklausti: ką bendro Miunchenas turi su Baltijos šalimis? Nieko.

Todėl jau matome, ir būtent čia atsiranda tarpvalstybinis bendradarbiavimas, kurį organizuoja ES, kad šios struktūros egzistuoja.

Bet aš klausiu: kodėl turėtume taip sudėtingai organizuoti tarpvalstybinį bendradarbiavimą, užuot tiesiog grąžinę viską šiems regionams? Jie būtų visiškai autonomiški.

O virš jų norėčiau turėti labai nedidelę Europos struktūrą, kuri juos apsaugotų.

Nes jeigu jų nesaugotų europinis valstybinis darinys, kurį vadinu respublika, pirmiausia kiltų klausimas, kaip organizuoti jų bendradarbiavimą. Nes bendradarbiauti reikėtų.

Antra, yra dalykų, kurių nė vienas iš šių regionų, kurie būtų daugiau ar mažiau nedideli dariniai, negalėtų padaryti atskirai.

Yra daug tyrimų, rodančių, kad optimalus politinio darinio dydis yra maždaug nuo 10 iki 15 milijonų žmonių, nes tada žmonės jaučiasi kaip namuose.

Leopold Kohr ir kiti mąstytojai dar praėjusio amžiaus šeštajame dešimtmetyje kalbėjo apie regionų Europą.

Taigi, kai sudarote Europos žemėlapį pagal tokius darinius, dauguma tapatybės struktūrų – „aš esu iš Saksonijos“, „aš esu iš Reino krašto“, „aš esu iš Katalonijos“ – dera su šia sistema.

Idėja yra ta, kad politinio valdymo sistemą kurtume remdamiesi tuo, ką jau turime – regionine struktūra.

Ir dar vienas sakinys. Ką darytų Europos lygmuo? Tik užsienio politiką, prekybos politiką, tai yra sujungtų visų šių regionų potencialą su pasauline sistema. Ir, žinoma, infrastruktūrą.

Pažvelkite į Kiniją. Kinija nutiesė 10 000 kilometrų geležinkelių. Ji kelia visus regionus ir traukia juos iš skurdo. Tai vyksta per infrastruktūrą.

Tai reiškia, kad kiekvienas sprendimas, kurį galima priimti žemesniu lygmeniu, turi būti priimamas žemesniu lygmeniu. Tik tie klausimai, kurių negalima išspręsti žemiausiu lygmeniu, perduodami aukščiau. Ir aukščiau.

Na, užsienio politikos atveju tai, žinoma, turi būti aukščiausias lygmuo. Tačiau visa kita, ką galima padaryti žemesniu lygmeniu, turi būti daroma ten. Maždaug tokia tavo vizija?

O aš vėl pastačiau piramidę taip, kaip piramidė turi stovėti. Europos lygmeniu beveik nieko. Viskas apačioje.

O Europos lygmuo iš esmės turėtų vienintelį tikslą – apsaugoti Europos regionus daugiapoliame pasaulyje, kad jų neprarytų kiti dideli dariniai, ir pakelti jų bendrą potencialą į pasaulinį lygmenį.

Nes dar kartą: jeigu turėtumėte tik regionus, be bendro europinio stogo, kaip organizuotumėte Europos infrastruktūrą? Kaip organizuotumėte Europos greitųjų traukinių tinklą? Kaip organizuotumėte europinį dirbtinį intelektą, didžiuosius projektus, užsienio politiką?

Taigi dar kartą – mane vedė klausimai, kokia Europa bus po ES ir kokia Europa reikalinga daugiapoliame pasaulyje.

Todėl matau dialektinį arba dvejopą procesą. Europa savo viduje persitvarko į regionus, kuriuos dengia bendras stogas. O tas stogas nukreiptas į pasaulį.

Tačiau pačioje Europoje turime visiškai demokratinę dvejų rūmų sistemą. Visi piliečiai yra lygūs prieš įstatymą – tai respublikos apibrėžimas.

Turime dvejų rūmų sistemą, kaip bet kurioje demokratijoje. Žinai, visur yra antrieji parlamento rūmai. Yra bendras sprendimų priėmimas. Regionai sprendžia viską.

O kokia buvo pagrindinė idėja? Pažvelk į šiandieninę Prancūziją. Pažvelk į geltonąsias liemenes. Pažvelk į protestus Ispanijoje dėl būsto. Į visą šią socialinę poliarizaciją.

Paieškok „Google“ apie miestų ir kaimo atotrūkį. Tai yra socialinė ir ekonominė katastrofa, kurią sukūrė ES bendroji rinka.

Nes ES bendroji rinka iš esmės tik įtraukė Europos miestus – Barseloną, Paryžių, Varšuvą – į pasaulines vertės grandines, tačiau apleido regionus.

O regionų ekonominės ir socialinės problemos tapo politinėmis problemomis.

Nes dabar regionuose... Pažvelkite, pavyzdžiui, į Vokietijos rinkimų žemėlapį. Regionai yra mėlyni. Pažvelkite į Austriją. Regionai mėlyni – kaip sakome, AfD, FPÖ. Pažvelkite į Prancūziją. Marine Le Pen yra labai stipri.

Taigi vadinamieji populistai, kurie teisūs kritikuodami ES...

Beje, populistai net nėra nusistatę prieš Europą. Kalbėjausi su vadinamaisiais populistais ESN frakcijoje, kuri yra kai kurių šių vadinamųjų populistų organizacija Briuselio struktūroje.

Ir įdomu tai, kad kai kurie jų pradeda suprasti: „Dexit“, „Frexit“, pasitraukimas iš ES yra tik pirmasis žingsnis.

Pasitraukimas iš ES, ES panaikinimas. Tačiau turime sukurti antrąjį žingsnį. Kas bus po to?

Ir turime tai daryti ne mąstydami nacionalinėmis kategorijomis. Ne taip, kaip darėme ankstesniame Europos projekte, sujungdami tik Romą, Berlyną, Paryžių ir Madridą.

Turime rasti struktūrą, kuri būtų susijusi su visais piliečiais ir suteiktų jiems visiems naudos iš to, kad egzistuoja Europa.

Ir tokia yra mano idėja – grąžinti galią regionams.

Tai svarbu ne tik politiškai. Tai svarbu ir socialiniu požiūriu. Nes Europa ekonomiškai gali išlikti tik tuomet, jeigu sugrąžinsime ekonomines struktūras į regionus. O dabar jos iš esmės yra ištuštėjusios.

Ir dar vienas argumentas šiai minčiai pagrįsti. Paskutiniame savo knygos skyriuje, kurį taip pat įdėjau į svetainę, kad žmonės galėtų jį peržiūrėti, atlikau dirbtinio intelekto analizę.

Paprašiau dirbtinio intelekto: pažiūrėk, kas bus 2045 metais, jeigu Europa ir toliau veiks kaip 27 valstybių ES, su 27 finansų ministerijomis ir visa kita. Kokie 2045 metais bus ES 27 santykiai su Kinija, JAV ir Rusija?

Tada pateikiau dirbtiniam intelektui savo Europos Respublikos idėją ir pasakiau: gerai, pratęsk ją iki 2045 metų ir pažiūrėkime, kas išeis.

Trumpai tariant, dirbtinis intelektas pasakė: ES 27 – jokių galimybių. Turėsime poliarizaciją, socialinį ir ekonominį nuosmukį, apleistus regionus, pilietinį karą, demokratijos praradimą, ekonominį nuosmukį, neviltį ir taip toliau.

O su Europos Respublika – ne, viskas nebūtų gerai ir idealu. Tačiau dirbtinis intelektas sako: 50 prieš 50.

Tada netgi paklausiau dirbtinio intelekto: jeigu iš to kurtume politinį projektą, kas jį palaikytų, o kas ne?

Ir ėjau valstybė po valstybės. Kas Lenkijoje, kas Italijoje, kas Prancūzijoje, kas Vokietijoje palaikytų perėjimą nuo ES prie Europos Respublikos? O kas nepalaikytų?

Ir tai labai įdomu. Pavyzdžiui, Vokietijoje visi, kurie susiję su teritorijomis – smulkiosios ir vidutinės įmonės arba Katalikų Bažnyčia, ar kas nors kitas – būtų Europos Respublikos propagavimo veikėjai.

O tie, kurie susiję su stambiuoju kapitalu ir didžiosiomis valstybės institucijomis, akivaizdžiai palaikytų ES sistemos išsaugojimą. Nes jie iš jos gauna naudos.

Taigi tai savotiškas įdomus žaidimas, bet kartu ir įdomus dalykas.

Norėčiau tau pasiūlyti tokią mintį. Jeigu galvotume apie alternatyvią struktūrą, kurioje iš esmės grįžtume prie šalių – nevadinkime jų nacionalinėmis valstybėmis, tiesiog prie šalių, kokias turime šiandien, su dabartinėmis jų sienomis.

Ir tada įsivaizduotume kažką panašaus į tai, ką Pietryčių Azijos šalys daro su ASEAN.

Man ASEAN yra organizacija, kuri iš tikrųjų labai orientuota į ateitį ir daugiapoliškumą. Nes ji sukurta remiantis nepriklausomų šalių, valstybių, kurios susitinka ir koordinuoja savo veiksmus, idėja.

Jos koordinuoja, bet nesijungia į vieną integruotą struktūrą. Pavyzdžiui, jos reikalauja vienbalsiškumo, kad būtų priimtas bet koks sprendimas.

Dėl to ASEAN labai ilgai buvo kritikuojama. Sakoma: „Na, jūs, vyrukai, iš tikrųjų negalite pajudėti.“

Ir tiesa, kad jos nelabai gali daug ką nuveikti. Tačiau kai jos vis dėlto susitaria dėl ko nors, tada tai iš tiesų veikia.

Taigi tokia daugiašalio bendradarbiavimo sistema... Ar kažkas panašaus galėtų būti pritaikyta Europos Sąjungai arba Europai?

Tu siūlai Europos Respubliką – ER. ASEAN tipo modelis būtų Europos asociacija – EA.

Kodėl gi ne? Kodėl ne Europos asociacija? Kodėl būtent respublika?

Man labai svarbus tas klausimynas. Jo esmė yra tokia: kai galvojame apie būsimą ES struktūrą, į kokius klausimus mums reikia atsakyti?

Šis klausimynas taip pat yra internete. Būtent to norėjau. Ne kategoriškai nurodyti, ką turime daryti, o pasakyti: štai klausimai, kuriuos turime kelti.

Taip, tai svetainė. Gali nuslinkti žemyn ir atsidaryti biblioteką? Gerai, biblioteka. Paspausk geltoną laukelį. Ne, geltoną, virš visų dokumentų. Taip, ten.

Ir dabar matai, kad daugeliu kalbų įdėjau savo knygos pradžią. O apačioje yra klausimų ir atsakymų skyrius. Jis pateiktas anglų, prancūzų ir vokiečių kalbomis.

Iš esmės tai klausimai, kuriais galėtume vadovautis būsimose diskusijose apie Europą. Ten atskiriu klausimus apie geostrategiją, politiką, ekonominę sistemą ir taip toliau.

Kiekvienas gali atsispausdinti tą klausimyną. Jis iš tiesų skirtas pokalbiams prie stalo, išgeriant taurę vyno.

Nes savo knyga tiesiog norėjau išeiti iš tos dichotomijos – arba dabartinė ES, arba grįžimas prie vadinamosios nacionalinės valstybės. Tiesiog būkime išradingi.

O dabar – asociacija. Kaip sakiau, dirbdama universitete atlikau regionalizacijos tyrimus. Čia yra labai įdomių dalykų.

Beje, taip pat atlikau semantinius ir lingvistinius termino „respublika“ tyrimus. Ir atlikau apklausas šešiose Europos valstybėse: Lenkijoje, Austrijoje, Vokietijoje, Italijoje, man atrodo, Ispanijoje ir Prancūzijoje.

Žmonių klausėme: kokiame politiniame darinyje norėtumėte gyventi? Ar norėtumėte gyventi Europos konfederacijoje? Europos Sąjungoje? Europos federacinėje valstybėje? Europos valstybėje?

Pateikėme daug pavyzdžių, man atrodo, dešimt. Asociacija taip pat buvo tarp jų. O respublika surinko 90 procentų.

Tiesiog todėl, kad, matyt, mūsų civilizacijoje egzistuoja teigiama mentalinė asociacija su žodžiu „respublika“.

Yra posakis, kad visa Europos minties istorija tėra pastaba Platono tekstų paraštėje. Taigi jeigu grįžtame prie Platono, grįžtame prie respublikos.

Atsiprašau, turiu pasitraukti iš saulės. Gerai, dabar geriau.

Ir mes vis dar gyvename su šiuo žodžiu „respublika“, kurį galima išversti į bet kurią Europos kalbą. O iš 27 Europos Sąjungos valstybių narių 21 yra respublika.

Taigi yra tam tikras pagrindas rinktis šį žodį, nes jis turi intuityviai suprantamą reikšmę.

Asociaciją dar reikia apibrėžti. Kas man iš to? Kokia nauda žmonėms? Kodėl ši asociacija turėtų būti respublika?

Jie nesako: „Tegyvuoja demokratija!“ Tai svarbu.

O dabar apie asociaciją ir grįžtant prie Azijos. Žinai, 2003 metais dėsčiau Singapūre, INSEAD verslo mokykloje.

Jau tada buvau pakviesta dalyvauti projekte apie Azijos ir Europos integraciją. Ar Azija gali ką nors perimti iš Europos?

Beje, tuo metu viena Lotynų Amerikos regioninė organizacija taip pat norėjo kopijuoti Europos modelį [jos pavadinimas transkripcijoje neaiškus]. Nes 2003 metais – dabar tai jau pamiršta – Europos Sąjunga buvo labai stiprioje padėtyje.

Mes kūrėme eurą, plėtėmės, turėjome konstitucinį projektą. Buvo Jeremy Rifkin knyga apie tai, kaip europietiška svajonė gali nustelbti amerikietiškąją svajonę.

Taigi Europa tarsi ruošėsi perimti pasaulinį dominavimą iš Amerikos. Dabar tai visiškai pamiršta. Praėjus dvidešimčiai metų mes viską visiškai sugadinome.

Bet įsivaizduok.

INSEAD dėstymo metu svarbiausias skirtumas akivaizdžiai buvo tas, kad nei Azijos šalys, nei Lotynų Amerikos šalys neturi bendrosios rinkos ir valiutų sąjungos.

Tai sukuria visiškai kitokią struktūrą ir kitokius ryšius. Viena yra valstybės, kurios koordinuoja veiksmus asociacijoje. Visai kas kita, kai jau peržengei Rubikoną.

O mes būtent tai padarėme. Peržengėme bendrosios rinkos ir euro Rubikoną. O euras yra pinigai. Tai suvereniteto dalis.

Ir man dabar tai svarbiausias klausimas. Per bankų krizę bandėme išstumti graikus. Visa diskusija Vokietijoje sukosi apie tingius graikus: išstumkime juos. Ir tingius italus: išstumkime juos.

Tačiau per bankų krizę supratome, kad iš suplaktų kiaušinių nebegali vėl padaryti sveikų kiaušinių. Kiaušiniai jau suplakti. Jų nebesurinksi į ankstesnę formą.

Taigi todėl dabar galvoju taip: gerai, turime judėti toliau. Turime užbaigti šį projektą. Turime pastatyti paskutines trūkstamas jo dalis.

O tos dalys yra respublikinė santvarka, piliečių dalyvavimas, demokratija ir socialinis audinys aplink tai, ką jau turime. Bent jau toks yra mano knygos pasiūlymas.

Ir todėl negali palyginti dabartinės Europos Sąjungos būklės su Azijos bendradarbiavimo ir asociacijos lygmeniu. Nes mes tam tikra prasme jau peržengėme Rubikoną.

Mes jau iš dalies sudaužėme savo valstybes. Svarbiausia suprasti, kad ES bendroji rinka sudaužė kiekvienos ES valstybės narės socialinį audinį.

Būtent tai turime suprasti.

Todėl mano knyga kelia klausimą: ar kuri nors dabartinė ES valstybė narė gali viena pati ištrūkti iš šios netvarkos?

Mano atsakymas – ne. Ne.

Taigi jeigu sakote „grįžkime prie nacionalinės valstybės“, pirmasis klausimas yra toks, ir aš jį keliu savo klausimyne: ar atsisakome bendrosios rinkos? Ar atsisakome euro?

„Brexit“ galėjo įvykti, nors jau pats britų išėjimas iš bendrosios rinkos buvo didžiulė netvarka. Tačiau „Brexit“ niekada nebūtų galėjęs įvykti, jeigu britai būtų buvę euro zonoje.

Taigi kas šiandien, kontinentinėje Europoje, sakydamas, kad reikia palikti ES, turi omenyje ir euro atsisakymą?

Aš tikrai nesu iš tų, kurie gintų dabartinę euro struktūrą. Žinai, per vadinamąją euro krizę mane labai emociškai paveikė visas tas šovinizmas – tingūs graikai ir taip toliau. Ne, aš neginu šito.

Tačiau raginu pirmiausia pagalvoti, ar šiandien išmintinga būtų atsisakyti euro. Nes tai yra emancipacijos instrumentas.

Turėtume prisiminti, kad idėja sukurti eurą, prieš tai, kai jis buvo iškreiptas ir tapo neoliberalus, buvo susijusi su Kissinger.

Žinai: „Doleris yra mūsų valiuta, bet jūsų problema.“ Tai buvo 1972 metais.

Ir tada Giscard bei Schmidt nusprendė: gerai, jeigu doleris yra jų valiuta, o mūsų problema, galbūt turėtume kažką padaryti.

Būtent tada, jau aštuntajame dešimtmetyje, viskas prasidėjo. Pierre Werner buvo Liuksemburgo finansų ministras, kuris parašė pirmąjį savotišką bendros valiutos projektą.

Tada 1992 metais buvo Mastrichto sutartis. Ir 2002 metais tai tapo tikrove. Taigi prireikė 32 metų, kol visa tai išvydo dienos šviesą.

Tačiau šiandien visada teigčiau, kad euras kaip valiuta... Ir tai, beje, nereiškia, kad mano mažajame europiniame darinyje visi tie nedideli vienetai negalėtų turėti savo valiutų.

Žinai, šiandien jau turime regioninių valiutų. Pavyzdžiui, Vokietijoje yra „Chiemgauer“ – tikra nedidelė vietinė valiuta.

Taigi nesakau, kad regionai negalėtų turėti savo mažų ekonominių sistemų, jeigu norėtų naudoti regioninę valiutą. Manau, tam būtų priemonių.

Tačiau bendras stogas, kuris iš vidaus Europos pereina į pasaulinę Europą, mano manymu, turi remtis reformuotu euru. Reformuotu.

Kodėl? Nes, akivaizdu, turime iš esmės nurašyti skolas. Visos tos Ukrainos skolos yra nepakeliamos. Taigi reikėtų valiutos reformos.

Tačiau mano mintis yra tokia: tikrasis klausimas, kurį keliu, yra tas, kas nutiktų, jeigu kada nors atsisakytume euro.

Nes, tarkime, įvyktų „Dexit“, „Frexit“, ir mes sunaikintume pinigų sąjungą.

Mano argumentas yra toks: pirmoji valiuta, kurią gautume, nebūtų sugrįžusi lira, eskudas ar frankas. Mes gautume dolerį. [Dar vienas valiutos pavadinimas šioje vietoje transkribuotas neaiškiai.]

Nes būtent tai vyksta platesniame geografiniame ir geostrateginiame žaidime.

JAV stabilizuoja Vakarų pusrutulį nuo Grenlandijos, kurią jos dabar iš esmės jau nusipirko, iki Argentinos.

Ir tai žemėlapis, kurį rodžiau savo pranešime Kiote. JAV iš esmės siekia įtraukti vakarinę Europos dalį į savo Vakarų pusrutulį.

Būtent tai atitinka dabartinę NATO liniją nuo Suomijos ir Švedijos iki Turkijos.

Tai reiškia, kad šiandien turime nedidelę vakarinę Europos dalį, kuri įtraukta į JAV pusrutulio sistemą. Aš šito nenoriu.

JAV jau turi GAFA kompleksą, dolerio kompleksą ir NATO kompleksą.

O tai, ką dabar stebime, yra ES ir NATO susiliejimas į vis autoritariškesnį NATO ir ES kompleksą. Skaitmeninių paslaugų aktas ir visa kita.

Ir jeigu Europoje kažkas nutiktų, kas sukurtų galios vakuumą – valiutos atsisakymas, „Brexit“, „Dexit“ ir panašiai, – mano spėjimas būtų toks: pirmoji valiuta, kurią Europoje gautume, būtų doleris.

Ir tada Europos emancipacijai kelio atgal nebebūtų.

Tačiau noriu tavęs paklausti, nes man pagrindinis euro trūkumas yra tas, kad turime bendrą valiutą skirtingose jurisdikcijose. Turime bendrą rinką. Tačiau neturime būdo iš tiesų kompensuoti skirtumų tarp regionų.

Neturime lėšų perskirstymo. Būtent tai ir yra problema. Jeigu turėtume perskirstymo mechanizmus, tai tikriausiai galėtų veikti.

Tačiau dabar visi yra susieti su ta pačia valiuta. O tai suteikia nesąžiningą konkurencinį pranašumą tiems, kurie jau anksčiau buvo labai industrializuoti.

Jie gali išsiurbti išteklius iš kitų regionų. Ir sunaikina vietos pramonę kituose regionuose.

Jeigu regionai turėtų skirtingas valiutas, vieno regiono valiuta galėtų nuvertėti. Ir tai reikštų, kad to regiono prekės taptų pigesnės, todėl konkurencingesnės.

Taip būtų galima plėtoti jo ekonomiką. Jo pramonė galėtų konkuruoti su kitų regionų pramone.

Tačiau jeigu tokios galimybės nėra, norint neprarasti pramonės regionuose reikia perskirstymo mechanizmo.

Tokį mechanizmą savo viduje turi kiekviena nacionalinė valstybė. Nes ji privalo jį turėti. Net Jungtinės Valstijos jį turi. Šveicarija jį turi.

Tačiau euro zona tokio mechanizmo neturėjo. Ir dėl to vis didėja praraja tarp industrializuotų teritorijų ir kaimo regionų.

Taigi, manau, tavo respublikoje tai būtų neatsiejama sistemos dalis?

Pirmiausia tai yra mano dirbtinio intelekto analizės dalis. Antra, mano idėja yra ta, kad turime pakelti regionus ir įtraukti juos į Europos pasaulines vertės grandines. Ir tai iš esmės būtų daroma per infrastruktūrą.

O tada turime visiškai keistą Europos Sąjungos biudžeto sistemą.

Pirmiausia Europos biudžetas vis dar sudaro 1,6 procento Europos bendrojo vidaus produkto. Taigi mes visada pervertiname europinę biudžeto dalį. Didžioji biudžetų dalis vis dar yra nacionalinių valstybių biudžetai. Tai 1,6 procento.

Tačiau iš esmės ši sistema dar labiau padidino atotrūkį tarp kaimo ir miesto, nes buvo vykdoma tik neoliberali politika. Konkurencija. Regionų nepaisymas.

Ir būtent per bendrąją rinką mes sukūrėme tą populistinę politinę problemą, kurią dabar turime.

Žinai, aš dirbau su Jacques Delors. Apie tai rašau jau trisdešimt metų. Tai mane tiesiog varo iš proto. Taigi gal pagaliau galėtume tai suprasti.

Tačiau dar Jacques Delors sakė: „Negalima įsimylėti bendrosios rinkos.“

Mes nesame... Žinai, politologijoje dabar sukūrėme terminą arba sąvoką „rinkos piliečiai“.

Mums sakoma, kad esame Europos piliečiai. Europos Komisijos pirmininkė kalba su mumis kaip su Europos piliečiais.

Bet mes nesame Europos piliečiai. Mes esame Suomijos, Portugalijos, Prancūzijos, Vokietijos ir kitų valstybių piliečiai.

Mes tiesiog dalijamės rinka ir ekonomika. Ir euru.

Taigi politologijos terminais mes esame rinkos piliečiai. Ir tai tam tikra prasme beprotiška.

Nes, jeigu pasakyčiau labai paprastai, bendroji rinka yra ne kas kita, kaip prekių išnacionalinimas.

Kai devintajame dešimtmetyje kūrėme bendrąją rinką, kalbėjome apie italus su savo makaronais, su kiaušiniais ar be kiaušinių, graikus su fetos sūriu, prancūzus su konjaku. [Prieš šiuos pavyzdžius ištarta frazė automatinėje transkripcijoje neaiški.]

Kiekvienas turėjo savo nacionalinį produktą. Visi sakė: tai tik mūsų nacionalinis produktas.

Tada sukūrėme bendrąją rinką ir pasakėme: žiūrėkite, visos prekės bendrojoje rinkoje turi vienodas teises. Ir jas galima bei privaloma parduoti bet kuriame prekybos centre.

Nuo tada konjaką turime Vokietijoje. Taigi bendroji rinka reiškė prekių lygybę.

Tada sukūrėme vieną rinką, vieną valiutą – eurą. Ir euras taip pat juda be sienų visoje Europos Sąjungos teritorijoje.

Vieninteliai, kurie dabartinėje ES teritorijoje neturi vienodų teisių, yra piliečiai. Mes.

Nes galiausiai aš vis dar esu suomė, prancūzė ar italė.

Pateiksiu pavyzdį. Tu esi vokietė, susituokusi su olandu, gyvenate Amsterdame. Jis miršta. Tu grįžti į Vokietiją. Tu negauni Nyderlandų našlės pensijos.

Arba persikeli į Prancūziją dirbti. Netenki darbo. Ir negauni Prancūzijos nedarbo išmokos, nes vis dar esi Vokietijos pilietė.

Yra dešimtys, dešimtys, tūkstančiai, milijonai tokių atvejų.

Taigi vieninteliai, kurie negauna vienodų teisių, esame mes.

Pradedant rinkimų teisių lygybe. Nes visi tie Europos Parlamento rinkimai tam tikra prasme yra visiškai nedemokratiški.

Ta prasme, kad tai nėra principas „vienas žmogus – vienas balsas“. Mes turime nevienodą balsų svorį tarp Maltos ir Vokietijos.

Turime visiškai nesąžiningą atstovavimą. Jis nėra proporcingas.

Taigi piliečiams nėra teisinės lygybės. Nėra balsavimo lygybės.

Galiausiai sistema, kurią vadiname trio – Taryba, Parlamentas ir Komisija – negali veikti pagal jokius demokratinius standartus.

Taigi man vienintelis klausimas yra toks: ar galime tai pakeisti?

Ir tai didelis klausimas, prie kurio ateityje turėsime dirbti ir į kurį turėsime atsakyti.

Ir dar kartą visiems, kurie mus žiūri: Ulrike turi savo gražią interneto svetainę „Pagaliau Europa!“. Ją galite rasti adresu endlich-europa.eu. Nuorodą įdėsiu į aprašymą po vaizdo įrašu.

Būtinai pasižiūrėkite, pasisemkite įkvėpimo, pagalvokite apie tai. Nė vienas iš mūsų neteigia turintis stebuklingą receptą. Tačiau mes turime idėjų.

Ir jomis dalijamės. O kuo daugiau dalijamės, tuo galbūt labiau artėjame prie to, kas galėtų būti ne tik gražu, bet ir veikti.

Ulrike, žodis tau.

Galbūt kaip paskutinį mano pasisakymą galėtum paleisti pirmąsias to intarpo sekundes. Nes tai muzika, kurią sukūrė mano draugas.

Ir žmonės išgirs 27 kalbomis: „Tu esi Europos pilietis.“

Man patinka ši muzika, nes ji linksma. Ir būtent tokią nuotaiką norėčiau, kad mes vėl turėtume Europoje.

„Aš esu Europos pilietis.“

Ulrike, labai ačiū, kad šiandien skyrei mums savo laiko.

ekspertai.LIVE