Minint Sąjūdžio 25-metį R. Pakalnis ragino neleisti rašybos nelietuviškais rašmenimis(1)

"Ten buvo labai geros KGB instrukcijos, kaip jų agentams veikti visose Sąjūdžio grupėse. Kaip pavyzdžiui, buvo aiškinama, kaip veikti švietimo ... Šį pasakojimą radau po vienu straipsniu. Gal privers susimąstyti. - 2000 m. neva už pasikėsinimo į Konservatorijos direktorių Laimutį Vilkončių organizavimą buvo nuteistas kalėti šešerius metus Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos vicepirmininkas Kęstutis Milius, tuometinis L. Vilkončiaus pavaduotojas. K. Milius tuomet buvo šiuo metu taip pat teisiamo savanorio Algirdo Petruševičiaus padėjėjas. Kas nutiko tą 1998 m. vasario 10 d. , kai L. Vilkončius buvo sužeistas? Iš K. Miliaus kaltinamosios išvados galima pamanyti, kad “kaitinamasis M. Rimša, vykdydamas K. Miliaus užsakymą nužudyti L. Vilkončių, nukreipęs ****oleto laibgalį nukentėjusiam į krūtinę, vieną kartą iššovė į L. Vilkončių, tačiau nusikaltimo nebaigė dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios - nes šūvio metu L. Vilkončius netikėtai atsistojo, dėl ko buvo sužaloti ne krūtinės ląstos gyvybiškai svarbūs organai, bet pilvas”… Policija priėjo- išvados, kad į L. Vilkončių iš keleto metrų atstumo šauta iš labai galingo italų gamybos ****oleto “Berreta”, tačiau jau tada ginklų žinovams kilo daug klausimu - kodėl iš arti šovus iš tokio galingo ginklo, kulka įstrigo poodiniame riebalų sluoksnyje, o sužeistasis jau kitą dieną buvo išleistas į namus. Kodėl Panevėžyje Okuličius analogišku ****oletu “Berreta” iššaudė būrį vyrų, ir beveik visi jo šūviai buvo mirtim, o čia - šauta iš kelių metrų atstumo - ir kulka įstrigo “poodiniame sluoksnyje”. Apie tai, ką mano apie šį pasikėsinimą, LL ir paklausė Kęstučio Miliaus: - Kodėl sakote, kad esate nekaltas? - Būdamas kalėjimuose, ten sutikau šimtus Lietuvos gynėjų, kuriems buvo sufabrikuotos bylos, kurie buvo susodinti į kalėjimus ir palikti likimo valiai. Iš pradžių aš galvojau, kad esu vienintelis, tačiau vėliau supratau, kad smarkiai klydau. Su manimi vienoje kameroje sėdėjo toks Gintautas Žemaitis, buvęs Kalvarijų muitinės posto vadas. Jis pasakojo, kad pirmaisiais Nepriklausomybės metais jie buvo sudaužyti OMONO, sukišti į vagonėlį, tikintis, kad jie ten visi sudegs. Tačiau muitininkai stebuklingai išsigelbėjo. Vėliau prokurorai, vadovaujami to paties dabartinio VSD šefo A. Pociaus, garantuotai jiems suorganizavo provokaciją. Kai į valdžią atėjo LDDP, jiems reikėjo pakeisti muitinių vadus, ir G. Žemaičiui pasakė, kad jis nekvalifikuotas, ir jį atleido. Po to jis nuėjo dirbti policijos įgaliotiniu, prieš jį buvo įvykdyta provokacija, jis buvo nuteistas dviem metams lygtinai, tačiau kadangi jis vis skundė šį sprendimą, tai galiausiai Aukščiausiasis teismas nuteisė jį septyniems metams kalėjimo, kad nesiskųstų ir nepasakotų, kaip prokurorai rengė prieš jį provokaciją. Tokių pavyzdžių aš galėčiau papasakoti šimtus. Todėl nusprendžiau papasakoti ir savo gyvenimo istoriją - ne dėl to, kad sukelti kokį skandalą, tačiau tam, kad suprastumėte šiuo metu teisiamo savanorio Algirdo Petruševičiaus atvejį. 1996 m. buvau išrinktas Savanorių sąjungos vicepirmininku. Tuo metu dirbau Vilniaus Konservatorijoje, kuriai tuo metu vadovavo kompozitorius Mikalojus Novikas. Konservatorijos ūkio dalies vedėju dirbo Šaulių sąjungos narys Kęstutis Vidžiūnas. Tuo metu Šiaulių sąjunga neturėjo pinigų net uniformoms nusipirkti, todėl Šiauliai vykdė apsaugos funkcijas ir taip užsidirbdavo. Pvz. , Vilniuje jie saugojo tuo metu garsią firmą” Minolta”. K. Vidžiūnas tuo metu buvo geras SKAT (savanoriškos krašto pasaugos tarnybos) nario Algimanto Valucko draugas. Jis kartu su kitais” A. Butkevičiaus vyrais tuo meru saugojo KGB rūmus ir vieną naktį tuose rūmuose sulaikė vieną bėglį, kuris nešėsi KGB dokumentus. Savanoriai tuos dokumentus atėmė ir laikė juos pas save, niekam jų neatidavė. 1997 m. pradžioje pas mane užėjo A. Valuckas. Nors aš jį ir pažinojau, tačiau nieko bendro su juo neturėjau. Jis man pasakė, kad aš esu penktas jo patikimas žmogus, pas kurį jis norėjo padėti KGB dokumentų kopijas. Nors tuo metu pas mus vyko remontas, tuos dokumentus įsidėjau pas save į seifą. Neturėjau net laiko paskaityti tų dokumentų. Tuo metu buvau visuomeninis Seimo nario A. Petrusevičiaus patarėjas. 1997 m. gegužės 19 d. , kaip man papasakojo K. Vidžiūnas, jam paskambino A. Valuckas ir paprašė padėti mane surasti, nes yra “didelių problemų” dėl tų KGB dokumentų. Po poros dienų K. Vidžiūnas man papasakojo, kad A. Valuckas staiga mirė, nors neseniai buvo praėjęs medicininę komisiją, ir medikai nenustatė jam jokių sveikatos sutrikimų. Kitą dieną, kai man paskambino, kad yra didelių problemų dėl KGB dokumentų, A. Valuckas išvažiavo į mokymus, atsigėrė arbatos ir krito negyvas. Pasklido kalbos, kad jis buvo nužudytas, nunuodytas, tačiau aš į tai nelabai kreipiau dėmesio. Tačiau po jo mirties savanorių tarnybą masiškai ėmėsi krėsti visokios revizijos. Kai po A. Valucko mirties aš atsidariau seifą, ir pažiūrėjau, kas ten per dokumentai, kuriuos buvo jis pas mane padėjęs. Ten buvo labai geros KGB instrukcijos, kaip jų agentams veikti visose Sąjūdžio grupėse. Kaip pavyzdžiui, buvo aiškinama, kaip veikti švietimo sistemoje - darželiuose, mokyklose, proftechninėse mokyklose, aukštosiose mokyklose ir t. t. Perskaitęs tas instrukcijas, supratau kuriuos žmones į Konservatoriją buvo infiltravusi KGB. Ten buvo ir KGB agentų sąrašai, tačiau jie buvo įrašyti slapyvardžiais ir dar pažymėti septyniais skaičiais. Vadinasi, neturėdamas kodo. negalėjai sužinoti jų pavardžių. Paskaitęs tuos dokumentus, sudėjau juos atgal į seifą. Tuo metu Konservatorijos direktorius Novikas man prasitarė, kad jis yra spaudžiamas atleisti mane iš darbo, tačiau galiausiai Konservatorijos direktoriumi buvo paskirtas L. Vilkončius. Po Kalėdų grįžau į darbą, atsirakinau seifą, ir pamačiau, kad tie KGD dokumentai dingo, o mano seifo durys yra įlenktos. Nuo to laiko ir prasidėjo mano košmarai - buvau teisiamas už pasikėsinimo į L. Vilkončių neva organizavimą, ir nuteistas… Apie mane buvo prirašyta visokių straipsnių. Galiausiai, kai išėjau iš įkalinimo įstaigos, pas mane atvažiavo vienas žurnalistas iš “Echo Litvi”, kuris buvo išvertęs “Durnių laivą” į rusų kalbą, ir jis man pasakė, kad “KGB iki šiol mano, kad A. Valuckas manimi pasitikėjo, ir kam jis man perdavė tų dokumentų originalus, ir kad jie iki šiol yra pas mane”. Šis žurnalistas man patarė nevaikščioti per pėsčiųjų perėjas, net ir degant žaliam šviesoforui. Aš tik nusišypsojau ir atsakiau, kad mane ir taip jau du kartus automobilis bandė partrenkti, vieną kartą nutrenkė, tačiau Dievas išgelbėjo: Jis man dar patarė su svetima kompanija į balius nevaikščioti ir neslankioti užkaboriais. “Pasikėsinimas prieš tave nebus organizuotas, tačiau nelaimingas atsitikimas lengvai gali įvykti”, - sakęs šis žurnalistas. - Kokią įtaką jūsų gyvenimui turėjo šis įvykis - prisilietimas prie KGB dokumentų? - Aš noriu pasakyti, kad mano gyvenimas yra taip sugriautas, kad jau nieko iš jo nebeliko. Vienas dalykas, esu apšmeižtas. Buvau nuteistas už tai, kad aš neva organizavau pasikėsinimą prieš L. Vilkončių - “Ekstros” straipsnis apie tai iki šiol yra internete, kad visi iki šiol jį galėtų paskaityti. Po to, kai išėjau iš kalėjimo, aplankiau ir teisėjus, kurie mane teisė, ir prokurorą Slapšinską, kuris mane kaltino, ir kuris dabar jau dirba Generalinėje prokuratūroje. Visi tik skėsčiojo rankomis. Nes pagrindinis liudininkas, pavarde Sudikas, kuris paliudijo, kad aš liepiau pasikėsinti į Vilkončių, žuvo man sėdint kalėjime. Jis buvo nušautas Estijoje. Todėl kai mane teisė dėl neva Konservatorijoje nerūpestingai atliktų pareigų, teisme prokurorams, sakydamas paskutinį žodį, pasakiau, kad kai išeisiu iš kalėjimo, visą likusį gyvenimą ieškosiu tų, dėl kuriu kaltės buvau nuteistas, ir išsiaiškinsiu, kas organizavo šią provokaciją. Po mano šių žodžių praėjus keliems mėnesiams išgirdau, kad pagrindinis mano bylos liudininkas buvo nušautas į gaivą. Teisme visi, kurie buvo kaltinami, buvo paleisti, nuteistas aš vienintelis, o tas, kuris šovė, ir taip jau buvo nuteistas penkeriems metams už kitus nusikaltimus, todėl jam sugretino bausmes, ir paliko tuos pačius penkerius metus. Man būnant kalėjime, prieš mane buvo iškelta dar viena byla - dėl tariamo piktnaudžiavimo tarnyba, ir nuteisė pagal straipsnį “nerūpestingas valstybės tarnautojo pareigų, atlikimas”. Aš nežinojau, kad mane gali nuteisti ir pagal ši straipsnį, nes aš buvau tik Konservatorijos direktoriaus pavaduotojas administracijai. Ir mane nuteisė už tai, kad Konservatorija taikė neva per mažas kainas patalpų nuomininkams, ir dėl to neva per šešerius metus padaryta žala - apie 140 tūkst. litų. Dėl to mane nuteisė dešimt mėnesių kalėti ir sumokėti 140 tūkst. litų menamos žalos. Teisme klausiau, kodėl tos neva žalos nepadalinote direktoriui ir buhalterei, tai man atsakė, kad vėliau bus ir jų eilė. Baigėsi viskas tuo, kad aš neturiu jokio turto, o antstoliai iš mano atlyginimo išieško pusę pinigų. O aš dirbo apsaugoje. Noriu dar pasakyti, kaip buvo išardyta mano šeima. Kol aš sėdėjau, mano žmona vienoje kavinėje susipažino su JAV Taikos korpuso savanoriu iš Majamio, tas pasiūlė ją vesti, kad visą šeimą išvežti į JAV, Tuo metu šeimoje augo du mano mažamečiai sūnūs. Žmona pasiūlė mums skirtis. Kiek supratau, jiems reikėjo, kad aš kalėjime pats nusižudyčiau, kad mane atvestų iki tokios būklės, kad aš nematyčiau kitos išeities. Mano visi draugai sakė. kad šeimos neišskirs, nes šeimoje du vaikai, vienam - dveji, kitam - treji metai. Kai buvo svarstoma ištuokos byla, teisėjas klausė, ar nenorime taikytis su žmona. Atsakiau, kad mes nesipykome, tik va - meilė iš pašalies. Po posėdžio teisėjas perskaitė nutartį - man padengti teismo išlaidas ir sumokėti 500 litų baudos, nežinia už ką, ir paskelbė, kad mūsų šeima išskirta, nes aš atseit nesu šeimos žmogus. Toks buvo sprendimo motyvas. Šeima išsikraustė, o tas amerikietis po poros savaičių dingo. Po kiek laiko mano žmona ji atsitiktinai sutiko kavinėje ir paklausė, kodėl jis ją paliko. Amerikietis atsakė, kad jis tuo metu norėjo dėstyti anglų kalbą, o jam nedavė leidimo, todėl jis ir sutiko pabūti provokatoriumi. Po kiek laiko jis išvažiavo į Rusiją. Žodžiu, viskas buvo daroma tam, kad kuo greičiau pakišti mane po velėna. Vėliau mano buvusi žmona dar kartą ištekėjo už verslininko, kuris bankrutavo, ir dabar gyvena sodo namelyje. Po skyrybų mūsų keturių kambarių butas buvo padalintas - trys kambariai jai skirti, o man - vienas kambarys. Aš nuomoju tuos kambarius, žmonai atiduodu pinigus. Antstoliai net buvo paskelbę aukcioną, kad parduoti mano kambarį, niekam nepranešę. Padaviau juos į teismą, ir jis dar nesibaigė. Žodžiu, puolimas prieš mane dar nesibaigė. O tas K. Vidžiūnas, kuris vienintelis žino, kur buvo padėtį KGB dokumentų originalai, buvo uždarytas į psichiatrinę ligoninę. Jis buvo paverstas psichiniu ligoniu, kad negalėtų būti liudininkas mano byloje. Tas jo invalidumas buvo nuolat pratęsinėjamas. Netgi Rusijos ambasados darbuotojai jo klausinėjo, kur yra tie popieriai, kuriuos jis turėjo. Nuėjau pas dabartinį Vidaus reikalų ministrą R. Šukį bei Seimo narį V. Žiemelį, nes jis mano apylinkėje išrinktas. Jo paklausiau, ką man daryli, kad mane paliktų ramybėje, nes aš nebeturiu jokių KGB dokumentų originalų. Aš. suprantu, kad kai kurie žmonės, kurie buvo Sąjūdyje, ir buvo užverbuoti KGB, galbūt, dabar sėdi aukštose kėdėse, ir dabar bijo, kad ta informacija nebūtų paviešinta ar perduota žurnalistams. Man pasiūlė nueiti į LNK pas Rūtą Grinevičiūtę. Tačiau ji man pasakė, kad jai ir taip jau dvi baudžiamosios bylos iškeltos už šmeižtą, ir todėl ji nebenori lįsti į tą istoriją. Mat liudininkas - K. Vidžiūnas sutiko dalyvauti laidoje tik su kauke ir anonimiškai. Jeigu jis dalyvautų laidoje, tai prarastų savo pragyvenimo šaltinį - invalido pensiją. Nuėjau net pas Paleckį į laidą “Prašau žodžio”, jis sutiko mus išklausyti, ir pažadėjo paskambinti, tačiau taip niekada ir nepaskambino. Todėl net ir aš patikėčiau, kad Petruševičius galėjo būti prisidėjęs prie J. Abromavičiaus žūties, jeigu pats nebūčiau praėjęs to pragaro… Aš manau, kad pagrindinis liudininkas prieš A. Petruševičių - Albertas Miceika - buvo pasamdytas saugumo kaip provokatorius, ir jis du metus įkalbinėjo Petruševičių parduoti jam tuos ****oletus. Ir vienu metu, kai A. Petrusevičius visai neturėjo pinigų, jis ir sutiko tai padaryti. Tuomet A. Petrusevičiui tas A. Miceika ir perdavė saugumo pažymėtus pinigus, ir iš karto ir jį suėmė. Taip ir susidorojama su žmonėmis. O man prieš išeinant iš kalėjimo saugumas mane dvi savaites bandė priversti liudyti prieš A. Petrusevičių, nes jis nė piršto nepajudino, kad man padėtų. Todėl saugumiečiai manė, kad aš ką nors melagingai prieš jį paliudysiu, tačiau aš atsisakiau. Nes prokurorai inkriminuoja A. Petrusevičiui net ir šovinių gamyklos pastatymą - tai traktuoja kaip nusikaltimą. Net ir santykius su Kuveitu prokurorai traktuoja kaip nusikaltimą. Aš jau nekalbu apie tilto per Bražuolę susprogdinimą. Išėjęs iš pataisos namų, aš įspėjau A. Petrusevičių, kad jį seka, tačiau jis pamanė, kad tai nesąmonė. Jis man sakė, kad nežino, ar aš kaltas, ar ne, ir kad jis nesigilino į tą dalyką. O Petruševičius man sakė, kad tas A. Miceika jį du metus įkalbinėjo parduoti ginklų, ir provokavo daryti nusikaltimą. A. Miceika net teisme nepasirodė, o teismas pasakė, kad užtenka jo parodymų. Net K. Vidžiūno draugas, jo buvęs klasės draugas 1989 m. dirbo KGB, ir mums dar tada sakė, kad “visi idealistai bus nubausti. Mūsų žmonės dirba visur - tiek Sąjūdyje, tiek ir kitur”. KGB žinojo, kad žlugs SSRS, ir jie sukūrė sistemą, kuri viską kontroliuoja. Tuomet iš tokių kalbų juokėmės, tačiau dabar matome, kad tai buvo tiesa. - Išvada tokia: neaišku kuriais metais mes gyvename. Estai jau seniai atsikratė KGB šleifo (tiesa, neseniai vienas skandalas iškilo dėl buvusio KGB rezervininko šnipinėjimo), o mes vis dar velkamės. Turėkime vilties. Kada nors ateis patikima valdžia ir bus įmanoma sudaryti normalią koalicija, kuri išviešins visus praeities faktus, kad visuomenė žinotų kas yra kas. Valstybės Saugumo Departamentas (VSD) dažniausiai užsiima šmeižimu. Tą mes žinome jau po Pakso apkaltos. Jeigu reikia, jie pasitelkia ir žiniasklaidos priemones, dirbtinius reitingus. Jie nenori leisti (o gal bijo) žmonių nuomonei pasireikšti. Manau, kad visas šis suikaupęs nepasitenkimas dabartine valdžia vieną dieną sprogs. Išsiverš tas katilas ir vieną dieną Lietuvoje viskas pasikeis. Sulauksime. Nieko neraginu kažko daryti. Tiesiog įvykiai parodo, kad žmonės bunda. Gal kai kurie ne savo noru, o kažkieno inicijuojami, bet vyksta. Klausimas tik vienas - kuria linkme viskas pasisuks? Prieš dešimt metų, imdamas interviu iš pabėgusio į Vakarus sovietinio žvalgo Viktoro Suvorovo, knygų „Ledlaužis“, „Akvariumas“, „Diena M“ autoriaus, klausiau, ar ir kuo Lietuva domina Rusijos žvalgybos tarnybas, mirties bausme nuteistas rašytojas nedvejodamas atsakė: „Žinoma, domina. Kad kuo daugiau veltėdžių pateisintų savo egzistavimą, išsaugotų praktiškai nekontroliuojamas darbo vietas, išsimokėtų premijas ir palaikytų visuomeninę nuomonę apie savo svarbą“. V. Suvorovas tada juokdamasis pridūrė, kad „rusai sukurs bet kokią legendą apie Lietuvą (kaip ir apie bet kurią kitą šalį), jog atrodytų, kad žvalgybos darbas pas jus yra ypatingai svarbus“. Kaip į vandenį žiūrėjo tas rašytojas. Dar šiais metais Jungtinėse Amerikos Valstijose – sprendžiant iš Rusijos žiniasklaidos – lig šiol aršiausioje priešiškoje valstybėje areštuotų dešimties rusų šnipų–„nelegalų“ veikla ir atlikti „žvalgybiniai“ reikalai tai tik patvirtino jo teiginį. Vertinant tai, ką „žvalgė“ tie nevykėliai žvalgai, belieka tik nustebti, kad tokiems niekams yra skiriama tiek dėmesio, lėšų ir laiko. „Stebėti JAV politiką Pietų Amerikos šalių atžvilgiu“? „Tirti visuomenines nuotaikas“? – argi tam trūksta ambasados darbuotojų? Nenuostabu, kad areštuotiems „žvalgams“ net nebuvo pateikti kaltinimai „šnipinėjimu svetimai valstybei“, o tik paniekinantis „vengimas užsiregistruoti kaip užsienio šalies agentais“… Nes jau seniai žinoma, kad Rusijos „išorinė“ žvalgyba, kad ir kokiame savo istorijos etape veiktų, visada pasižymėjo viena tobulai įvaldyta veikla – užsienio žiniasklaidos apžvalga. Jau nuo sovietinių laikų puikiai suvokdami, kad pačioje Rusijoje ne tik kad Hondūro, bet net ir Prancūzijos laikraščiai ar radijo bei televizijos laidos nėra prieinami, vadinasi, bet kokia informacija, paimta iš žiniasklaidos – puikiausia ataskaita „Centrui“, liudijanti apie sudėtingą ir aktyvią žvalgų veiklą. Skaitai kokio nors pabėgusio į Vakarus KGB šnipo Olego Gordijevskio memuarus, ir šalia glitaus jausmo, kuris apima išryškėjant tikro Tėvynės išdaviko motyvams, atsiranda ir nuostaba bei pasišlykštėjimas – „sunkus“ ir „atsakingas“ darbas, pasirodo, reiškė „įdėmią Danijos spaudos peržiūrą“. Nuo žvaigždučių kiekio antpečiuose raibsta akys, o darbo rezultatas? Ataskaita apie diskusijas Danijos parlamente, o po atšaukimo į Tėvynę – pabėgimas į Angliją?"